Mes turime 206 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3954
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3954
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15834
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Eduardas Girčys ieškojo sveikatos formulės Lietuvai

2014 m. gegužės 21 d. trečiadienis Nr. 38 (1376)

Eduardas Girčys – rašytojas, vertėjas, žurnalistas, keliautojas – tris dešimtmečius propagavo sveiką gyvenimo būdą, vegetarišką mitybą ir turėjo tūkstančius pasekėjų. Jo paties organizuojamose sveikatos stovyklose jis žmonėms perdavė žinias apie dvasingą gyvenimą.

Savo gyvenimu jis parodė ateities gaires, kaip žmogus turėtų sveikai gyventi. Eduardas Girčys daugiau nei 20 metų ieškojo efektyviausių kovos su vėžiu būdų. Gydomojo badavimo Lietuvoje pradininkas, Natūropatijos centro įkūrėjas, kasmetinių natūropatijos mokyklų vadovas vilnietis Eduardas Girčys po daugelio ieškojimo metų džiaugėsi suradęs sveikatos formulę ir įvykdęs mamos priesaiką - padaryti viską, kad žmonija išsigelbėtų nuo vėžio.

 

Patirtis – kelionėse

Įgijęs tris diplomus - kūno kultūros mokytojo, rusų kalbos ir literatūros specialisto, aviacijos šturmano - Eduardas Girčys dar sovietiniais metais pagarsėjo kaip žurnalistas ir 14 kelionių po Sovietų Sąjungą knygų autorius. Keliones, sako, labai mėgęs. 1972 m. motociklu apvažiavo visą Sąjungą, kelionėse susidraugavo su daugeliu buvusios Sovietų Sąjungos keistuolių, nepasidavusių ligoms ir netradicinėmis priemonėmis įveikusių savo negalią.

Prieš 25 metus už kelionių knygas gavo respublikinę Žurnalistų sąjungos premiją. Bet ši premija nepaskatino toliau rašyti - suvokęs, kad knygos įvertintos už „brolių slavų“ šlovinimą, nusprendė pakeisti kryptį - populiarinti sveikatinimosi būdus. Ir štai per 20 metų gimė 18 sveikuolio bibliotekos knygų. Greitai E. Girčio leidykla „Šalavijas“ išleis 19-ąją šios serijos knygą – „Sveikatos formulė“ Prieš 15 metų jis įkūrė pirmą sveikatos mokyklą sukvietęs apie 30 sveikuolių prie Baldžio ežero Vilniuje. Per trejus metus šis sveikatinimosi judėjimas tiek išsiplėtė, kad atsirado net 21 tokia mokyklėlė. Po kurio laiko E. Girčys įsteigė Vilniuje ir Natūropatijos centrą.

 

Paskatino mama

Pasukti savo gyvenimą visiškai kitu keliu Eduardą paskatino vėžiu sirgusi motina. Gydytojai po operacijos žadėjo jai tik metus gyvenimo. Sūnus pasiryžo padaryti viską, kad tik padėtų mamai. Sužinojo apie Viekšnių vaistininką Aleksandravičių, gydžiusį lietuviškomis žolelėmis. Nuvyko pas jį. Dvejus metus mama gėrė vaistininko rekomenduotą sidabražolių nuovirą. Vėliau, įkalbėta sūnaus, ji perėjo prie vegetarinės mitybos, išmoko vidinio kvėpavimo.

O mirė ji po 21 metų. Ne nuo vėžio, o nuo plaučių uždegimo. Mirdama pasakė Eduardui: „Padaryk, sūnau, viską, kad padėtum žmonėms išvengti šios baisios ligos“. Šis jos prašymas tapo E. Girčiui gyvenimo programa.

 

Išbandė pats

E. Girčys gera sveikata nuo mažens pasigirti negalėjo. Dar studijuodamas Kaune kūno kultūrą, net keturis kartus įvairiose sanatorijose gydėsi nuo turberkuliozės, kentėjo nuo gastrito, radikulito, vis atsinaujinančios anginos. Pats patekęs į avariją negalėjo vaikščioti, bet savo pastangų dėka jis išmoko vaikščioti net nešlubuodamas.

Rūpestingai vykdydamas gydytojų nurodymus, tikėjosi atsikratyti sunkios plaučių ligos. Deja, tuberkuliozė progresavo, nesitraukė ir kitos ligos. „Kai pasakė, jog nieko nebegali padėti - nors šok į upę. Gyvenimas nebeįdomus... Bet nutariau nepasiduoti“.

Tam E. Girčį įkvėpė pavyzdys - vienos kelionės į Uralą metu buvo sutikęs, rodos, beviltišką invalidą. Tačiau po septynerių metų vėl ten nuvykęs rado jį sveiką. Žmogų pagydė badavimas. Iš to uraliečio Eduardas užsirašė gydymosi badavimu programą. Grįžo namo kaip ant sparnų, tikėdamasis stebuklo. „Užsiminiau apie tai gydytojams - žiūrėjo į mane kaip į nukritusį iš mėnulio“, - šypsosi sveikuolis. Ir pasakoja, kaip, bijodamas komplikacijų po apendikso operacijos, apendicitą po trijų jo priepuolių nutarė įveikti badavimu. Profesorius, ruošęsis jį operuoti, išgirdęs apie netikėtą sprendimą, paklausė: „Ar šeimoje šizofrenikų nebuvo?“. Ėjo 1969-ieji, kai apie šį gydymo būdą Lietuvoje mažai kas ir žinojo... Gavęs trim savaitėm nedarbingumo lapelį, Eduardas pradėjo badauti. Žinojo - badauti reikia tol, kol atsiras apetitas. O jis atsirado tik 24 badavimo dieną. Operacijos nebereikėjo.

Jautėsi sveikas, sako Eduardas, akloji žarna išsivalė. Bet praėjus keletui savaičių visos ligos, išskyrus apendicitą, sugrįžo. Tiesa, tris-keturis kartus silpnesnės. Ryžosi dar tris savaites badauti. Po šio badavimo visom ligom sako atsikratęs visam laikui.

Nors negalios nebekamavo, keletą kartų Eduardas dar badavo profilaktiškai. Per 15 badavimo dienų išgydė ir skaudamą ranką. O pabadavus 52 dienas užgijo pažeistas kelio sąnarys, vėl galėjo vaikščioti. Operacijos išvengė. „Po badavimo - tik vegetarinė mityba. Tiek dienų, kiek buvo badauta“, - dalijasi patyrimu sveikuolis.

 

Padovanojo sulčių terapiją

Nepamiršo Eduardas Girčys motinos priešmirtinio priesako. Visą savo laiką skyrė paieškoms - efektyviausio vėžio gydymo būdo. Susipažino, kaip ši liga gydoma Rytų šalyse, Europoje, Amerikoje, studijavo atskirų medikų patirtį.

Prieš šešerius metus sužinojo, jog austrų gyduolis Rudolfas Broisas pasninku su šviežiomis sultimis po 2-3 stiklines per dieną 42 dienų ciklu išgydė 45 tūkst. beviltiškų ligonių. „Supratau, kad tai metodas, kuris Lietuvai reikalingas, ir nutariau jai šį metodą padovanoti“, - pasakoja jis. Prieš šešerius metus sukvietė į natūropatijos mokyklą pirmąją laidą. Įsitikino, kad sulčių terapija - vienas geriausių pasaulyje valymosi ir sveikatinimosi būdų, efektyviai padedantis įveikti bet kokią ligą. Ir naudoti ne taip sudėtinga - septynias dienas gerti po tris stiklines šviežiai spaustų sulčių. Daugiau nieko. Norinčiųjų pakliūti į E. Girčio mokyklą ir pasigydyti sultimis vis daugėja.

 

Pripažino

E. Girčys džiaugėsi, kad natūropatiją pripažįsta ir taiko vis daugiau gydytojų. 2003-siais pirmoji tarptautinė medikų natūropatų konferencija Minske pripažino, kad natūralių metodų kompleksas įveikia net ketvirtosios stadijos vėžį. „Ukrainiečiai vieni pirmųjų pradėjo gydyti tas stadijas, kada gydytojai ligonių jau atsisako kaip beviltiškų. O mūsų gydytoja Ona Mitkevičienė 11 onkologinių ligonių jau pagydė tik malda, meditacija ir lietuviškų žolelių kompleksu“, - didžiuodamasis kalba Eduardas. Jis pamini ir kitas lietuvių gydytojų, gydančių be vaistų, pavardes. Stebuklingos lietuviškos žolelės - tai pienės, garšvos, dilgėlės. Neskaitant jau minėtų sidabražolių. Taip pat nuostabiai gydą kokteiliai su medaus, ypač bičių pikio, produktais. Jei to maža - taikoma sauso badavimo - kai ne tik nevalgoma, bet ir negeriama - sistema.

O pernai antrojoje tarptautinėje medikų konferencijoje Vilniuje jau pripažinta, kad tradicinį gydymą skalpeliu, spinduliais, chemija galima taikyti tik kartu su natūropatijos priemonėmis. Nutarta rekomenduoti šias priemones įtraukti į gydymą onkologijos įstaigoms ir pavesta Natūropatijos centrui paruošti programą. „Šioje programoje, kurią paruošėme per tris mėnesius, - 20 metų sveikatinimo patyrimas“,-rodo 20 puslapių knygelę Eduardas.

Vasario mėnesį, sako Eduardas, šią programą pradėjo taikyti viena Lietuvos onkologijos ligoninių. Sako, jog jos rezultatai pranoksta lūkesčius. Į natūropatijos judėjimą įsitraukia vis daugiau gydytojų, mokslo daktarų. Bet svarbiausias jam esąs paprastų žmonių palaikymas, tikėjimas tuo, ką jis daro.

 

Sveikatos formulė

Sveikatos formulę, atrastą dar 10 amžiuje Italijos Salermo vienuolių, Eduardas Girčys aprašo ruošiamoje išleisti knygoje „Sveikatos formulė“. Ši formulė nesudėtinga: švarus maistas, švarus oras, švarios mintys. Tačiau senąją sveikatos formulę sveikuolis išplėtė, pritaikęs viso pasaulio vėžio gydymo patirtį. E. Girčys akcentuoja: bet kokia gydymosi natūropatijos metodais sistema veikia tik sveikos mitybos ir teigiamų emocijų fone.

„Natūropatinis gydymasis paprastas. Viską ligonis daro pats pagal atsiųstą programą - jei jis patiki ta programa. Mes rekomenduojam metodą, o gydosi žmogus pats. Jei jis neįdės pastangų - nieko neišeis. ,Šią programą neseniai savo gydymuisi taikė ir du klaipėdiečiai - vienas jų išsigydė 3-iosios stadijos žarnyno, kitas - šlapimo pūslės vėžį“.

 

Įtraukta pasaulio patirtis

Vėžio gydymo programoje įrašyti penki punktai, atspindintys ir geriausias kitų šalių patirtis. Pirmiausia - fitoterapija. Veiksmingiausias preparatas - Kinijos onkologų ginklas karališkasis kordicepsas, galingiausias antioksidantas, normalizuojantis organizmo ląstelių darbą. Toliau - gydymas japonų pagamintu magnetu, kurio energija naikina vėžines ląsteles. Taip pat ir neigiamais deguonies jonais, skleidžiamais jonizatoriaus, už kurio išradimą Aleksandras Čiževskis buvo įvertintas Nobelio premija.

Eduardas Girčys pasakoja neseniai lankęsis pasauliniame jonizacijos centre Saranske. Jį nustebino itin geri ten taikytų gydymų nuo tuberkuliozės jonizatoriais rezultatai: 85 proc. visiškai pasveiko, 15-ai žymiai pagerėjo. O 30 seansų moterims priešais jonizatorių visoms sunaikino krūties auglius, kartu išnyko kitos ligos, kaip cukraligė.

O štai vandenilio peroksidą - tą patį, 3 proc. preparatą, kurį perkame vaistinėse, - amerikiečiai vadina preparatu nr.1. Jis labai svarbus ir vėžio gydyme. Mat jonizatorių spinduliai, patekę į organizmą, naikina vėžio ląstelių, virusų gyvybingumą.

Į gydymo programą įtrauktas ir liaudiškas metodas - organizmo toksinų sutraukimas nerafinuotu aliejumi. Šaukštą aliejaus kas rytą nevalgius 10-15 min. „varinėti“ po burną, kol jis taps baltas kaip pienas.
Žinoma, gydymosi metu reikia valgyti tik vegetarinį maistą. Vėžio ląstelės, negaunančios gyvulinių baltymų, negali visavertiškai maitintis ir pradeda žūti.

Kol Lietuvos nebuvo pasiekusi ši pasaulio išmintis, ligoniams natūropatai siūlė trijų savaičių badavimą ir energetinį masažą su 36 val. pastovėjusia išvalyto organizmo urina.

 

Kol nesergi
Ką derėtų žinoti kiekvienam, dar neprispaustam sunkios ligos? Eduardas Girčys sako, jog užtektų nebedaryti trijų didžiausių klaidų. Šias klaidas, deja, daro apie 95 proc. žmonių: valgo per daug, maišo rūgštinę ir šarminę reakciją turinčius produktus, valgo perdirbtą maistą. „O juk 46-53 laipsnių temperatūroje visiškai suyra enzimai - fermentai, kurie būtini organizmo biocheminėms reakcijoms. Net jei medų įdedam į tik užvirusio vandens stiklinę - tai jau ne medus, o paprastas cukrus. Baisu, kad verdam pieną, kad valgom jį su sriubom, su košėm. Jei tų klaidų nedarysim - kiekvieno sveikata ženkliai pagerėtų“, - įsitikinęs sveikuolis.

Vaisius natūropatas pataria būtinai valgyti prieš valgį ir nemaišyti su daržovėmis. Valgomi kaip desertas vaisiai padarys daugiau žalos nei naudos. Nė su kuo negalima derinti pieno - jis geriamas vienas. Mėsa nevalgoma nei su bulvėm, nei su duona - tik su daržovėm. Bulves valgyti taip pat vienas. Eduardas siūlo prisiminti ir Rytų išmintį: nevalgyk, kai nenori, ir baik valgyti, kada nori. Kita taisyklė: valgyk lėtai ir galvok apie tai. Vienu metu dera valgyti tik vieną produktą.

 

Pozityvaus mąstymo galia

Visgi svarbiausias vaistas, įsitikinęs Eduardas, - tai šviesios žmogaus mintys. Tad kovą su liga jis pataria pradėti nuo teigiamų emocijų, pozityvaus mąstymo. „Jokios kritikos, visiems atleiskim, visiems dėkokim, pastebėkim tik gera, darykim gera, - nurodo gaires sveikuolis. - Kai žmogus to laikosi, jam atsiveria nepaprastos galimybės. Jis bus protingas, dvasingas, sveikas, turtingas ir galės kitiems teikti gera“. Tam padeda malda, meditacija, buvimas gamtoje. Dvejus metus iki mirties E. Girčys nesimaitino niekuo iš mums įprasto maisto, o išgyveno dėl pranos, oro ir saulės energijos. Jis buvo toks vienintelis Lietuvoje, o pasaulyje jau yra apie 40 tūkst. taip besimaitinančių.

 

Pabaigai

Jis Lietuvos žmonėms atvėrė gyvybės ir sveikatos kelią: mokė tris dienas savaitėje – pirmadienį, trečiadienį ir sekmadienį – nevalgyti. Taip tūkstančiai žmonių gerino savo sveikatą. Eduardas nestovėjo vietoje ir išmoko nevalgyti mums įprasto maisto. Kiekvieno žmogaus organizmas turi tokias savybes, tačiau jos yra užblokuotos. Paruošus organizmą tam tikru išsivalymu, šios savybės ima veikti.

Tai savo gyvenimu ir įrodė Eduardas Girčys. Stovėti vietoje ir netobulėti nei fiziškai, nei dvasiškai, jam nebuvo būdinga. Jis siekė, jog įsiviešpatautų tikra krikščioniška meilė, švarios mintys ir švarus elgesys. Tada žmonės kitaip dirbs, kitaip mokysis.

Eduardo misija Žemėje jau atlikta. Mirė jis 77 metų sustojus širdžiai.

Gal nė kiek neperdėjo sakydama Elektrėnų sveikuolių klubo narė Nina Smailienė, jog Eduardas Girčys – tai žmogus iš ateities.

Gerbkime, saugokime tokius naujo pasiryžimo žmones, padėkime jiems savo pritarimu. Nesityčiokime, nesijuokime, nepalikime jų vienišų. Jie neša naujo, geresnio gyvenimo žinias ir patirtį.

Parengė Bronius Lazaraitis
 

 
Reklaminis skydelis