Šių metų gegužės pradžioje įvyko IV-asis girininkų suvažiavimas,  kuriame buvo paminėtos kelios svarbios datos. 2014-siais sukanka 585 metai, kai Beringerio rašte pirmą kartą paminėti kryžiuočių užimtose Lietuvos žemėse dirbę girininkai. Taip pat 485 metai,  kai I-jame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti miškų nuosavybės apsaugos klausimai, bei 375 metai, kai Lietuvos giriose įkurtos pirmosios girininkijos. Šiuo metu Lietuvoje yra 351 girininkija. Iš Švenčionėlių miškų urėdijos suvažiavime dalyvavo miškų urėdas Nauris Jotautas ir visų 14 girininkijų  girininkai.

Kaip gi buvo tvarkomiLietuvos miškai istorijos eigoje. Tikslesnių istorijos šaltiniais pagrįstų žinių apie Lietuvos miškus iki XIV amžiaus pabaigos neturime. Lietuvoje jau XV - XVI a. niekieno miškų nebuvo. Miškai priklausė Didžiajam kunigaikščiui arba didikams ir bajorams. Tiesioginiam Didžiojo kunigaikščio žemių, tarp kurių buvo ir miškai, valdymui XV a. įkurta vietininkų - žemių laikytojų, seniūnų tarnyba. Šios pareigos iki gyvos galvos buvo dalijamos už įvairius nuopelnus, kartais, matyt, buvo atsižvelgiama į numatyto asmens administracinius sugebėjimus. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti 1514 m. išleistu įsakymu, kuriame sakoma, kad žemių laikytojai valstybės iždui mokėtų 2/3 gautų pajamų, o likusį 1/3 pasiliktų sau. Vėliau, 1529 m. išleistame Pirmajame Lietuvos Statute buvo nurodyta, kad miško eksploatacijos produktai yra valstybės iždo nuosavybė. Tokia nuostata atsirado galimai todėl, kad užsienio rinkose augo miško prekių paklausa, didėjo pajamos, kurios galėjo padidinti valstybės iždą.

Kai valdytojų rankose buvo daug miškų, gausu žvėrių, taip pat bitynų, šienaujamų  pievų, upėse ir upeliuose bebrų, juos saugoti, prižiūrėti ir tvarkyti buvo skiriami specialūs pareigūnai – miškų sargai šauliai, žvėrių sekėjai („osočnikai“), bebrininkai ir girininkai. Girininkai, bebrininkai ar miško sargai buvo vietininkų padėjėjai, pasitaikė atvejų kai miškai buvo laikomi atskira valda – girininkija, kurios laikytojas buvo girininkas ir turėjo visas žemių laikytojo teises.  Žygimanto Senojo valdymo metais Lieponių ir Valkininkų vietininkas kartu buvo ir Gardino girininkas.

Iki Žygimanto Augusto reformų savarankiškų girininkijų buvo labai mažai. Jas administravo laikytojai, seniūnai. Pasitaikė, kad Žygimantas Senasis, atiduodamas kokią nors valdą laikytojui, išskirdavo iš jos girią, kuri tapdavo savarankiška girininko administruojama girininkija. Pamažu dėl miško prekių eksporto augimo girininkijų skaičius didėjo. XVI a. girininkų pareigos buvo prižiūrėti šaulius ir žvėrių sekėjus, valstiečių gyvenvietes girininkijos administruojamose žemėse, bebrininkus, bitininkus ir kt., prižiūrėti girių ribas, kontroliuoti giriose vykdomus miško darbus (miško prekių gamybą). Jie privalėjo saugoti, kad giriose niekas nedarytų žalos kunigaikščio kaimenėms sukauptoms šieno atsargoms, taip pat išdalinti valstiečiams valakus (žemdirbystei tinkamas žemes), išduoti pagal gautus kunigaikščio raštus miško prekes, surinkti činšą ir prievoles.

1547 metais pradėta Valakų reforma, kuri truko 20 metų. 1557 m. išleistame Valakų reformos įstatyme buvo ribojamas didžiojo kunigaikščio girių naudojimas. Valstiečiams buvo leidžiama negiliai įeiti ar įvažiuoti į girias, kad apsirūpintų  mediena ir kitais produktais savoms reikmėms. Kitiems asmenims uždrausta duoti stačių medžių statybai, pardavimui. Moterims ir vaikams leista nemokamai rinkti miško gėrybes – uogas, grybus, riešutus, apynius ir kt. Valstiečiams leista medžioti tik savo valakuose (žemėse) ir savo nuožiūra naudoti medžioklės laimikius. Tačiau medžioti stirnas ir stambius žvėris, turėti pagiriuose ir giriose šautuvus ir ten medžioti arba kitaip gaudyti žvėris, uždrausta

1559 metais Mstibogovo seniūnas Grigalius Valavičius atliko didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų reviziją. Buvo norima nustatyti kunigaikščio girių ribas, ištirti žvėrių perėjas, sustiprinti girių apsaugą. Tik 1867 m. visa revizijos medžiaga buvo išleista kaip knyga. Čia pateikiami 38 girių aprašymai, tačiau tik dalis jų buvo Lietuvos teritorijoje. Tai Alytaus, Birštono, Darsūniškio,  Gegužinės, Jurbarko, Kauno, Karmėlavos, Lavoriškių, Rumšiškių, Skirsnemunės, Veliuonos, Vilkijos girios, bemaž visos jos buvo Nemuno kairėje pusėje ir ėjo nuo Nemuno iki Prūsijos sienos.

Didžiojo kunigaikščio miškų administravimo sutvarkymas baigtas 1567 m. Knišine išleistu Girininkų įstatymu, kuriame nurodomos  jų pareigos. Įstatymas įpareigojo girininką, atvykus į girininkiją, kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti ostupus, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drevėms, medžiams. Buvo nustatyta stačių medžių, sausuolių ir virtėlių atleidimo tvarka ir kitų miško gėrybių (žuvavimo, medaus ir kt.) rinkimo tvarka. Girių ir jų turtų apsaugai sustiprinti buvo skiriami šauliai.

Be to, girininkai turėjo prižiūrėti girių kolonizaciją, tai yra naujų kaimų kūrimąsi, trobesių statybos vietas, žemės dirbimą. Suformuota miškų apsaugos administracija be didesnių pokyčių veikė iki Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje.

Girininkų įstatymas

Atsiradus būtinybei, pavyzdžiui, atleisti medžių padegėliams, kai žinia apie tai negalės greitai pasiekti valdovo, girininkui buvo leista skirti tam tikrą medžių skaičių be valdovo leidimo, tačiau gavėjas turėjo raštiškai patvirtinti apie gautą medžių skaičių. Girininkas privalėjo kontroliuoti ir surinkti mokesčius už išnuomotas  šienaujamas pievas, tačiau negalėjo pats jų nuomoti ir imti mokesčių. Giriose, kur buvo bitynų, girininkas turėjo reikalauti, kad bitininkai kasmet sutvarkytų dreves, skobtų naujas, apgyvendintų bites. Jie privalėjo žinoti apie bebrų buveines, reikalauti, kad būtų panaikinti giriose nereikalingi keliai ir takai, nesiekti sau naudos iš girios užsiimant deguto, smalos, pelenų gamyba ir niekam kitam neleisti to daryti.

Užtvankas, t. y., pintas tvoreles žuvų gaudymui statyti leista tik ten, kur upės, pratekėjusios ežerus, įteka į dideles upes, ir taip gausinti valdovo iždą. Girininkas privalėjo prižiūrėti, kad giriose išmatuotuose valakuose valstiečiai tvarkingai kurtųsi ir statytų trobas, o pasibaigus neapmokestinamam laikotarpiui surinkti činšą. Be to, reikėjo kontroliuoti asmenis, eksploatuojančius girias iždo naudai, kad jie dirbtų tik paskirtose vietose ir nebaugintų žvėrių. Girininkai turėjo saugoti girias, kad niekas nemedžiotų, išskyrus tuos, kurie turės valdovo pasirašytą leidimą. Prūsams ir mozūrams buvo uždrausta įeiti į girias. Girių apsaugai girininkai savo žinioje turėjo šaulius, iš kurių kasmet privalėjo surinkti nustatytą mokestį ir surinktus pinigus perduoti iždui.

Girininkų įstatyme parašyta, kad girininkai už gerus darbus nelauks valdovo malonės, o už įstatymo pažeidimus neišvengs jo rūstybės. Jei ankstesni nurodymai girininkams turėjo vietinį pobūdį, tai šis įstatymas visiems kunigaikštystės girininkams parodė jų tarnybos reikšmingumą. Girininkai buvo išskirti iš kitų didžiojo kunigaikščio žemių laikytojų, kurie tarnybas gavo, kaip minėta, dažnai už įvairius nuopelnus, tarp kurių galėjo būti ir paskolos valstybės iždui.

Girininkų įstatymas buvo reikšmingas to meto girių išteklių apsaugos ir naudojimo reguliavimo dokumentas. Jo reikalavimai galiojo iki Lietuvos Lenkijos valstybės žlugimo, nes daugiau panašių dokumentų neišleista. Kai kurių išdėstytų įstatyme reikalavimų pėdsakai ilgam išliko vėlesniuose tokio pobūdžio dokumentuose.

Girių ordinacija

Kitas svarbus norminis aktas pasirodė beveik po 8 dešimtmečių. Tai buvo Vladislovo Vazos universalas, kuriuo 1636 m. pradėtas Didžiojo kunigaikščio (valstybinių) miškų ūkio pertvarkymas, vadinamas Girių ordinacija. Procesas baigtas 1641 metais.

Karaliaus pavedimu Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės medžioklis Petras Dalmantas Isaikovskis, Vilniaus kanauninkas karališkasis sekretorius Jonas Pacas ir Upytės maršalka Kristupas Belozoras surašė visas didžiojo kunigaikščio girias, paskirstė jas administraciniais valdymo vienetais, nustatė personalą girioms prižiūrėti. Be girininko, dar buvo numatytos kitos pareigybės:  medžiotojai, vyresnieji osočnikai ir osočnikai, šauliai ir sargai.

Didžiojo kunigaikščio girios buvo padalytos į 11 girininkijų, girininkijos - į kvateras (rajonus), o šios – į ostupus. Pagal dabartinę miškų administracijos struktūros sampratą, girininkiją reiktų vadinti urėdija, kvaterą – girininkija, o ostupą – eiguva.

Vyriausiuoju valstybinių miškų administratoriumi buvo didysis medžioklis. Jis gaudavo nurodymus iš didžiojo kunigaikščio dėl medžioklės, rūpinosi medžioklių rengimu ir joms vadovavo. Jam pavaldūs buvo sargai, osočnikai ir šauliai, kurie saugojo žvėris, statė kelius, dalyvavo medžioklėse.

Pagal 1641 m. Girių ordinaciją atskirą instrukciją gaudavo kiekvienas girininkas. Jo pareigos mažai skyrėsi nuo anksčiau paminėtų: žinoti girios ribas, jas kontroliuoti, sekti, kad niekas miško negrobtų, negadintų medžių, savavališkai nesteigtų bitynų, nešienautų miško pievų. Be kunigaikščio leidimo jis negalėjo nei pats kirsti, nei kitiems leisti kirsti stačią mišką, galėjo duoti tik sausuolių. Kiekvieną metų ketvirtį girininkas privalėjo pateikti ataskaitą apie sumedžiotus ir kritusius žvėris.

Iki 1641 m. Girių ordinacijos girininko išlaikymui buvo skiriami 9 valakai žemės, iš jų 3 valakai girininko palivarkui, o 6 valakai valstiečiams, kurie išdirbs girininko žemę. Aplinkinių žemių gyventojai, naudojantys girių sausuolius ir virtėlius, nuo kiekvieno apgyvento valako kasmet privalėjo mokėti girininkui po 1 lietuvišką grašį, o nuo 10 valakų duoti statinę ir du Krokuvos gorčius avižų. Su girininko žinia valdovo pavaldiniai nemokamai kas savaitę galėjo gauti vasarą 1 vežimą, o žiemą 2 vežimus virtuolių ir sausuolių.

Po 1641 metų medžiotojams ir girininkams už darbą atlygindavo tik pinigais. Medžiotojams ir vyresniesiems osočnikams skirdavo po 2 valakus žemės, šauliams po 1, o osočnikams  - po 0,5 valako žemės.

(B.d.)

Pagal  doc. dr. Romualdo Mankaus medžiagą parengė

VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Onutė Gylienė