Mes turime 424 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4183
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14370
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90400
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionių parapijos kunigai ne tik Dievo žodį skelbė, bet ir lietuvybę gaivino (2)

2014 m. birželio 14 d. šeštadienis Nr. 45 (1383)

Ir vėl verčiame Švenčionių Visų Šventųjų parapijos, mininčios solidų 600 metų jubiliejų, istorijos puslapius. Romos politinis veikėjas, oratorius, filosofas Ciceronas, gyvenęs 106-43 m. pr. Kr., rašė: „Istorija – tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis.“ Daug šviesos yra ir Švenčionių parapijos istorijoje. Ir pagrindiniai tos šviesos skleidėjai buvo čia tarnavę Dievui ir žmonėms kunigai.

Pirmoje dalyje prisiminėme klebonus, dirbusius Švenčionių bažnyčioje nuo 16 amžiaus pradžios (iš pirmo parapijos gyvavimo šimtmečio rašytinių šaltinių neišlikę) iki 20 amžiaus vidurio. Liko palyginus nedaug neapžvelgto laiko, bet, manau, ir per šį laikotarpį parapijai vadovavę klebonai paliko pėdsaką Švenčionių parapijos istorijoje, žinoma, tie, kurie parapijai vadovavo trumpą laiką, ne ką ir padaryti tegalėjo. Čia, kaip liaudis sako, nespėjai kojų apšilti ir vėl į kelią. Tą posakį galima pritaikyti ir kunigui Vincentui Gergeliui, kuris Švenčionių parapijai vadovavo 1949-1950 metais. Ką per tokį trumpą laiką padaryti gali? Faktiškai nieko.

Kur kas ilgiau, net 10 metų, nuo 1950 iki 1960 m. Švenčionių parapijos klebonu buvo kunigas Algirdas Kazimieras Gutauskas, atvykęs į Švenčionis iš Trakų, o iš čia buvo perkeltas į Dūkštą. 1982 m. jis pirmininkavo šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui.

Labai trumpai, 1961-1962 m., Švenčionių parapijos klebonu buvo žinomo poeto Petro Vaičiūno brolis Juozas Vaičiūnas, kuris 1962 m. ir mirė Švenčionyse. Švenčioniškiai šį kunigą prisimena buvus malonaus būdo. Kadangi kunigas Juozas Vaičiūnas rėmė lietuviškas organizacijas, stengėsi sutvarkyti bažnyčias, aplinką, ne visada įtikdavo arkivyskupui, todėl buvo dažnai kilnojamas iš vienos parapijos į kitą.

Nors klebonas ir dekanas Vaclovas Aliulis Švenčionių parapijai ir dekanatui vadovavo palyginus neilgai, 1962-1967 m., bet paliko ryškų pėdsaką parapijos istorijoje. Ir tas pėdsakas ne tik nuoširdžios maldos, pamokslai, bet ir paliko Švenčionių parapijos archyve plačią bažnyčios ir parapijos istorijos apybraižą, kurioje aprašo ne tik parapiją, bažnyčios istoriją, bet smulkiai aprašo ir naujos bažnyčios išvaizdą, altorius, šventorių. Nelieka neaprašytos kapinės, parapijai priklausantys pastatai, metrikų knygos, bažnyčios vertybių aprašai, koplyčios, o jų, pasirodo, parapijos teritorijoje būta ne vienos. Įdomu skaityti ir įrašus apie tautinę parapijos sudėtį. 1958 m. parapijos lankymo duomenimis Švenčionių parapijos didžiąją gyventojų dalį, apie 73 procentus, sudarė lietuviai, o likusią dalį – lenkai ir baltarusiai. Paminėjau tik nedidelę dalelytę kunigo, Švenčionių parapijos klebono ir dekano Vaclovo Aliulio 1967 m. rugsėjo 15 d. kurijai pateiktos Švenčionių bažnyčios istorijos epizodą. „Švenčionys iš seno turi ištikimos ir maldingos parapijos vardą“, - rašė gerb. kunigas Vaclovas Aliulis. Jį apibūdindamas kunigas A.Merkys rašė: „Jo asmenyje nuolat kaitaliojosi menininko ir mokslininko savybės“.

Penketą metų, 1967-1972 m., Švenčionių parapijai vadovavo kunigas Jonas Kutka. Kiek ilgiau, 1972-1981 m., Švenčionių klebonu buvo kunigas Kazimieras Valeikis. Kai kam gali kilti klausimas, kodėl tik klebonai? O kas vadovavo Švenčionių dekanatui? Dekanatui vadovavo Švenčionėlių parapijos klebonas Julius Baltušis. Ir tokia praktika retkarčiais vis pasikartodavo, nes ilgą laiką dekanatų reikšmė buvo šiek tiek susilpnėjusi, bet kiek teko girdėti, arkivyskupas Gintaras Grušas ruošiasi sugrąžinti dekanatų reikšmę.

Dvylika metų Švenčionių parapijos klebonu ir dekanu buvo kunigas Albertas Ulickas. Tie, kas pažinojo šį taurų žmogų, visada prisimins jį kaip linksmą, kupiną šypsenos ir sąmojo žmogų. Prisimenu ir aš keletą šiltų susitikimų su šiuo kunigu. Bene įsimintiniausias buvo Palūšėje, kur jis buvo perkeltas iš Švenčionių. Tada 1999 m., artėjant Švenčionių bažnyčios 100 metų jubiliejui, teko kalbinti ir fotografuoti gerb. kunigą Albertą Ulicką. „Palūšė – mano dvyliktoji parapija ir pati ramiausia. Dūkštas, kur dirbau iki paskyrimo į Švenčionis, - geriausia, o Švenčionių – pati garbingiausia, nes Švenčionių parapija didžiausia visoje Vilniaus vyskupijoje. Dirbti į didelę parapiją šiaip sau nepateksi, reikia užsitarnauti. Vyskupas Algirdas Kazimieras Gutauskas buvo klebonavęs Švenčionyse ir labai juos mylėjo. Kartą ir sako: „Man gaila, kad Švenčionys – toks miestas, o dekanai vis iš Švenčionėlių.“ Taip ir paskyrė mane ir klebonu, ir dekanu į Švenčionis. Išdirbau šiose pareigose dvylika metų“, - kalbėjo prieš 15 metų šviesaus atminimo kunigas Albertas Ulickas.

Jį 1993 metais Švenčionių parapijos klebono ir dekano pareigose pakeitė Marijonas Savickas, kuriam tarnystė Švenčionyse nebuvo naujiena, nes kažkiek laiko jis šioje parapijoje buvo vikaru. Pradėjęs vadovauti Švenčionių parapijai, bet nepalikęs ir Mielagėnų, klebonas Marijonas Savickas pradėjo didelius Švenčionių bažnyčios atnaujinimo ir tvarkymo darbus. Kai paklausiau gerb. kunigo Marijono Savicko, nuo ko gi prasidėjo darbai, jis pirmiausia prisiminė savo kunigystės pradžią, nes po įšventinimo į kunigus 1977 m. buvo paskirtas vikaru į Švenčionis. „Klebonu tada čia buvo kunigas Kazimieras Valeikis. Tai buvo iš tiesų nuostabus žmogus. Prisimenu, kaip tvarkėme bažnyčios suolus, kaip Lionytė Žukaitė siuvo arnotus, vėliavas. Nors ir trumpai tada buvau Švenčionyse, bet liko šilti prisiminimai. Kai vėl buvau paskirtas į Švenčionis, šį kartą jau klebonu, ėmiausi remonto darbų. Galbūt per plačiai griebiausi ir ne viską spėjau padaryti iki 1997 metų, bet padariau ką galėjau. Bažnyčiai jau būtinai reikėjo remonto, o ko nespėjau, užbaigė mane pakeitęs kunigas Vidmantas Rudokas“, - prisimindamas buvimą Švenčionių parapijoje kalbėjo Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas.

Kunigui Vidmantui Rudokui Švenčionių parapija buvo pirmoji, kur teko eiti klebono pareigas, nes po įšventinimo 1993 m. gegužės 30 d. kunigas Vidmantas Rudokas vikaravo Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje, o vėliau – Nemenčinės parapijoje. Atvykęs į Švenčionis kunigas Vidmantas Rudokas rado pradėtus bažnyčios remonto darbus, o jų buvo daug, gal net per daug. Štai ką apie metus, praleistus Švenčionių parapijos klebono pareigose, kalbėjo kunigas Vidmantas Rudokas, šiuo metu Visagino parapijos klebonas. „Dar būdamas vaikas lankiau čia kunigavusį kleboną Albertą Ulicką, kuris 18 metų prieš tai dirbo klebonu mano gimtojoje Dūkšto parapijoje. Tad jau šiek tiek žinojau, kaip atrodo Švenčionių bažnyčia, kokia tai didelė parapija, o atvykęs radau kunigo Marijono Savicko pradėtus didelius bažnyčios remonto darbus, kurių buvo gal net per daug. Tie mastai ne tik mane, bet ir kunigą, su kuriuo priiminėjau parapiją, pribloškė. Prisimenu, kaip jis sakė: „Kaip tu čia išsiversi?“ Nieko, išsiverčiau, nors ir šiandien negaliu suprasti, kaip ir kodėl man pasisekė labai greitai surasti bendrą kalbą su parapija, nes tik tokiu atveju buvo galima tikėtis sėkmingo darbų užbaigimo. Taip ir nutiko. Po ketverių metų aš pajutau, kad Švenčionių parapija – tai jėga, ir su tokia jėga bendromis pastangomis galima ne tik bažnyčią suremontuoti, bet, kaip liaudis sako, ir kalnus nuversti. Švenčionių parapija labai stipri, ir aš esu laimingas, kad parapija manimi pasitikėjo, ir iki bažnyčios 100-mečio būtiniausi darbai buvo padaryti. Daug remontui aukojo parapijiečiai, gavome paramą iš valstybės ir Švenčionių savivaldybės. Iš planuotų darbų visu šimtu procentų buvo padaryta pamatų hidroizoliacija, bažnyčios nudažymas su senų dažų nuskutimu, stogo nudažymas, vargonų sutvarkymas. Tik nespėjau iki galo sutvarkyti šventoriaus tvoros, ją jau teko klebonui Vidui Smagurauskui užbaigti. Švenčionyse kaip klebonas išėjau puikią mokyklą tiek tvarkant bažnyčią, tiek santykiuose su parapijiečiais. Kartais buvo šiek tiek neramu, kai tekdavo priimti sprendimus pakeičiant nusistovėjusias tradicijas. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti laidotuvių ceremonijos eigos pakeitimą. Kai neliko laidotuvių eisenų ir mirusio nešimo į bažnyčią. Džiaugiuosi, kad ir šiuo atveju parapijiečiai suprato sprendimų savalaikiškumą. Galiu drąsiai pasakyti, kad Švenčionių parapijoje praleisti 8 metai ir 2 mėnesiai kol kas gražiausi mano kaip kunigo metai. Juolab, kad ne tik bažnyčią remontavom, bet daug dirbome su jaunimu. Tai labai svarbus baras galvojant apie katalikiško jaunimo ugdymą. Švenčionių parapija labai stipri ir sugebanti priimti naujoves. Apie šią parapiją man išliko tik geriausi atsiminimai. Klebonu Švenčionių parapijoje įdomu ir garbinga dirbti“, – baigdamas mūsų pokalbį sako kunigas Vidmantas Rudokas.

Švenčionių parapijai 2005 m. birželio pabaigoje vadovauti pradėjo dabartinis parapijos klebonas ir dekanas Vidas Smagurauskas. Gaila, kad artimiausiu metu jis ganytojo kelią tęs Ignalinoje, kur eis parapijos klebono ir Ignalinos dekano pareigas, o Švenčionių parapijos klebono ir dekano pareigas perims naujas ganytojas kunigas Medartas Čeponis.

Į kunigus Vidas Smagurauskas buvo įšventintas 1997 m. gegužės 17 d., t.y. prieš 17 metų. Po įšventinimo 2,5 metų buvo vikaras Pabradėje, po to 2,5 metų klebonavo Jašiūnų parapijoje, iš ten buvo paskirtas į Visaginą ir 2005 m. atvyko į Švenčionių parapiją, kur jam teko užbaigti šventoriaus tvoros remontą. Jo pastangomis buvo trinkelėmis iškloti šventoriaus takeliai, įrengtas bažnyčios apšvietimas. „Švenčionių parapija – jau trečia, kurioje teko eiti klebono pareigas. Kiekviena parapija skirtinga, savita. Juk net gretimos parapijos gerokai skiriasi. Štai kad ir Švenčionių ir Reškutėnų parapijos. Atrodo viena šalia kitos, o vidinė atmosfera gerokai skiriasi. Švenčionių parapija tikra tradicinė parapija, čia gilios laiko išbandymus praėjusios tradicijos, čia visi žino, kaip viskas turi būti ir savo kūrybą nelengva įgyvendinti. Trumpai tariant, parapija yra gana konservatyvi, tradicinė parapija. Čia atėjęs radau sutvarkytą bažnyčią, o tai kunigui didžiausias turtas. Juolab žinant, kokia galinga Švenčionių bažnyčia. Tai iš tiesų didelė bažnyčia ir jai prižiūrėti reikia ne tik pastangų, bet ir lėšų. Žinoma, kalbant apie padarytus darbus, prisimeni ir nepadarytus. Gaila, nepavyko įrengti parapijai ritualinės salės prie bažnyčios. Kalbant apie parapijos 600 metų jubiliejų, galiu pasakyti, kad tai solidus jubiliejus, juk Lietuvai, kaip katalikiškai valstybei, tik šie tiek daugiau – 627 metai. Gražus skaičius, gražus jubiliejus, todėl ir sakau, kad tai senas tradicijas turinti konservatyvi parapija. Džiaugiuosi, kad pavyko šio jubiliejaus sulaukti būnant parapijos klebonu. O tokie šventimai išjudina parapiją ir duoda daugiau gyvumo. Norisi, kad žmonės prisimintų, kad jie yra šios parapijos šeimininkai ir šventė išliktų jų atmintyje“, - baigia mūsų pokalbį Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas ir dekanas Vidas Smagurauskas, kuriam teko didžiausias krūvis rengiant parapijos 600 metų sukakčiai skirtus jubiliejinius renginius. Finalinis renginys vyks sekmadienį, birželio 15 dieną.

Štai ir prisiminėme beveik visus klebonus, kurie parapijai vadovavo nuo 1514 metų. Iš pirmo šimtmečio jokių šaltinių neišlikę. Per 500 metų Švenčionių parapijoje klebono pareigas ėjo apie 35 kunigus, o vikarų buvo dar daugiau, nes jie keisdavosi kur kas dažniau, o ir didelėje parapijoje jų būdavo net po porą. Švenčionių parapijoje savo ganytojišką kelią pradėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, čia vikaro pareigas ėjęs 1947 metais. 19 amžiaus pabaigoje, 1894-1896 m., vikaru parapijoje dirbo kunigas Ignas Šopara, kuris švenčioniškius atkakliai mokė lietuviškai kalbėti, melstis, giedoti, lietuviškai atlikti išpažintį bei lietuviškai skaityti. Jo rūpesčiu dalis nelotyniškų pamaldų vyko lietuvių kalba. Galima paminėti kunigą Placidą Šarkauską, kuris vikaro pareigas ėjo 1893-1903 m. Jis taip pat diegė lietuvybę, organizavo knygnešystę. Nuodėmė būtų nepaminėti ir šviesaus atminimo kunigo, tremtinio Kazimiero Vaičionio, kuris taipogi Švenčionių parapijoje ėjo vikaro pareigas.

Paminėjau vos kelis vikarais Švenčionių parapijoje dirbusius kunigus, o jų buvo ne viena dešimtis, o didelė jų dalis ne tik vikaro pareigas ėjo, bet ir lietuvybę puoselėjo. Tiesa, buvo ir tokių, kurie vykdė lenkinimo politiką. Tokia jau okupuoto krašto dalia. Kiekvienas okupantas stengiasi kuo plačiau skleisti savo kultūrą, kalbą. Taip buvo ir bus, kol žemėje gyvuos žmonių civilizacija.

Kalbant apie Švenčionių Visų Šventųjų parapijos 600 m. jubiliejų, dar liko nepaliesta daug temų. Juk parapijos istorija – ne tik bažnyčia, kunigai, bet ir kiti žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie parapijos gyvavimo, tai ir parapijos šventės, papročiai, bet, manau, kad tie, kam rūpi parapijos ir krašto istorija, patenkins savo smalsumą perskaitę Jono Juodagalvio knygą „Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas“ ar parapijos jubiliejui Sigito Bukėno surinktos medžiagos pagrindu išleistą „Švenčionių parapijos ir bažnyčios istoriją“, o visus kitus kviečiu palikus darbus ir pakeitus planus birželio 15 dieną ateiti į Švenčionių parapijos 600 metų jubiliejaus paminėjimo šventę bei šiai datai skirtą Švenčionių miesto šventę.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis