1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėję masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą iki šiol yra tarsi kraujuojanti žaizda, kasmet raginanti atsigręžti į vis labiau tolstančią praeitį. Švenčionėlių kultūros centre jau susiklostė tradicija iškilmingai ir originaliai paminėti šį skausmingą Lietuvos istorijos momentą, dėl kurio mūsų tautai buvo suduotas didžiulis smūgis – išnaikintas arba ilgiems dešimtmečiams iš visuomenės gyvenimo eliminuotas ryškiausias ir daugiausiai pasiekęs gyventojų sluoksnis: politikai, ūkininkai, verslininkai, inteligentai ir t.t.

Šiemet Švenčionėliuose birželio 14 d., šeštadienį, Gedulo ir Vilties dienos renginiams buvo skirtas tęstinis projektas „Kelias į praeitį“. Viskas prasidėjo 11 val. Mišiomis Švenčionėlių bažnyčioje, kurias aukojo kunigas Dovydas Grigaliūnas, kuris labai prasmingai ir filosofiškai susiejo anuometinę tremtį, su žmogaus išsitrėmimu į priklausomybių ir nuodėmių ratą, su artimojo ištrėmimu iš mūsų širdies ir netgi emigracija, kuri juk tam tikra prasme irgi tremtis...

Po to, nešant Lietuvos Respublikos vėliavą, eisena nužygiavo prie Švenčionėlių geležinkelio stoties, iš kurios prikimšti mūsų žmonių gyvuliniai vagonai dardėjo į atšiauraus ir tolimo Sibiro lagerius. Iš Švenčionėlių geležinkelio stoties tremtiniai buvo vežami įvairiais laikotarpiais – juk okupantai stengėsi sunaikinti žymesnius piliečius, kad tuo pačiu susilpnintų ir pačią okupuotąją valstybę, padarytų ją labiau priklausomą. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių rajono filialo tarybos pirmininkas Vytautas Tautvaišas pažymėjo, kad buvo kreiptasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu pagaminti ir įrengti ant Švenčionėlių geležinkelio stoties pastato atminimo lentą. Juk Švenčionėliai buvo ne šiaip sau eilinė perkrovimo stotelė. Ši geležinkelio stotis visą trėmimų laikotarpį veikė kaip sąstatų formavimo ir žmonių perkrovimo stotis, per ją buvo vežamos ne tik trėmimų, bet ir kitų žiaurių represijų aukos.

Buvo atliktas didžiulis darbas, surinkta ir pateikta daug medžiagos, svariai prisidėjo Švenčionių rajono savivaldybė, Kultūros skyrius, paveldosaugos specialistai ir štai šiemet memorialinė lenta jau pakabinta ant stoties sienos nuo perono pusės. O birželio 14-osios renginio metu buvo ir pašventinta, prie jos buvo padėtos ir degančios žvakutės.

Prie paminklinio akmens vyko minėjimas, sugiedotas LR himnas, tylos minute pagerbti visi mirusieji ir žuvusieji per trėmimus, represijas ir okupacijas. Kalbėjo ir rajono meras Vytautas Vigelis, pabrėždamas, kad Lietuvoje turbūt nėra šeimos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietęs trėmimų laikotarpis. Ir išreiškė viltį, kad vis dėlto nugalės žmoniškumas ir tokie dalykai daugiau nebepasikartos. V.Vigelis ir kiti renginio dalyviai padėjo gėlių prie paminklinio akmens. Minėjimą vedė ir eiles skaitė Augustė Semėnaitė ir Richardas Leleiva, grojo mokytojos Mildos Matijošiūtės vadovaujamas kanklininkių ansamblis, smuiku griežė Milda Petkevičienė, šiuolaikinio šokio kompoziciją parengė Renatos Grigianecienės šokėjai.

Čia pat vyko piešiančių vaikų dailės pleneras „Vilties paukščiai“, kurį surengė mokytojas Audronis Vilutis.

Švenčionėlių geležinkelio stotyje veikė fotografijų paroda iš Nalšios muziejaus fondų, buvo rodomi dokumentiniai filmai apie tremtį, o Švenčionėlių bibliotekoje surengta knygų, dokumentų ir kitų leidinių trėmimų ir sovietinės okupacijos tema ekspozicija veiks visą mėnesį, tad nespėjusieji pamatyti galės dar aplankyti ekspoziciją.

Sujaudino ir gyva istorijos pamoka bei prisiminimų popietė Švenčionėlių geležinkelio stotyje „Ko dar nepasakojau“, kurią labai gražiai, nuoširdžiai ir jausmingai pradėjo M.Petkevičienė, užtraukusi lietuvišką dainą, o po to papasakojusi apie jos asmeninę patirtį ir sąsajas su tremtimi. Taip gražiai įvesti į prisiminimus, kalbėjo ir V.Tautvaišas, ir Bronius Lazaraitis, ir Algis Babušis, ir kiti. Neįprasta ir patraukli pamokos vieta – geležinkelio stoties salė – subūrė ne tik tremtinius ir jų šeimas, bet ir nemažai jaunimo, kuriems istorijos pamoka traukinių stotyje, iš kurios buvo vykdomi trėmimai, paliko ryškų emocinį ir istorinį tremties įvykių vaizdą, kurį dar sustiprino ir pradundėdami traukiniai. Savo pasakojimuose tremtiniai atskleidė ir begalinę meilę Tėvynei ir viltį sugrįžti, kuri daugeliui iš jų padėjo ištverti visus sunkumus. Kol dar gyvena tarp mūsų tremtiniai – tragiškų mūsų valstybės ir tautos istorijos puslapių liudininkai, reikėtų dažniau juos pasikviesti ir į mokyklas, ir muziejus, kad visa tai nenugrimztų į užmarštį. Jie mielai pasidalintų prisiminimais, turimomis fotografijomis, dokumentais, kurie papildytų vadovėlines istorijos pamokas yvu žodžiu ir autentišku patyrimu.

„Mintimis nuėjome tą sunkų kelią į praeitį, prisiminėme padėjusius galvas Sibiro platybėse, pasidžiaugėme kartu su tais, kuriems pavyko išlikti ir sugrįžti į Tėvynę Lietuvą, ir su viltimi žvelgiame į ateitį“, - sakė šio projekto vadovė Vida Vilutienė, kuri kitų projektų metu planuoja surengti dar platesnę auditoriją apimsiančias gyvąsias istorijos pamokas.

Irena POŽĖLIENĖ