Mes turime 337 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:7114
mod_vvisit_counterŠią savaitę:30472
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97195

Augame kartu su knyga Pašaminės bibliotekoje

2014 m. liepos 9 d. trečiadienis Nr. 51 (1389)

Švenčionių viešosios bibliotekos Pašaminės kaimo biblioteka filialas parengė ir vykdo projektą „Augu kartu su knyga“. Projekto sumanytoja Pašaminės kaimo bibliotekos filialo vyr. bibliotekininkė Loreta Jusienė suplanavo įdomių renginių, susitikimų, išvykų.

 

Po Anykščių kraštą

Neseniai bibliotekos skaitytojai, jaunimas, bendruomenės nariai, kolegos buvo išvykę į pažintinę literatūrinę ir edukacinę kelionę po Anykščių kraštą. Grupė lankėsi A.Baranausko klėtelėje, kur vyko edukacinė programa „Po klėtelės stogu“, edukacinės programos buvo surengtos ir A.Vienuolio-Žukausko name-muziejuje „Svečiuose pas rašytoją“, Buivydaitės name-muziejuje „Auksinio batelio“ autorės namuose“, J.Biliūno sodyboje muziejuje „Gerumo pamokos Jono tėviškėje“, L. ir St.Didžiulių sodyboje-muziejuje „Knyga žadinę tėvynę“.

Išvykos dalyviai ir projekto vadovė L.Jusienė džiaugėsi ne tik puikiai pavykusia kelione, bet ir juos sutikusių gidų profesionalumu, kurie įdomiai pateikė istorinę ir literatūrinę medžiagą.

A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus įkūrimo data laikoma 1927 m. gegužės 1 d., kai padarytas pirmasis įrašas A.Baranausko muziejaus-klėtelės pirmojoje lankytojų knygoje, kurią pradėjo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.

Pirmasis muziejaus pastatas – poeto ir vyskupo Antano Baranausko klėtelė. Ją 1826 m. (data įrėžta staktoje) pastatė poeto tėvas buvusiame Anykščių priemiestyje Jurzdike, o 1839 m., šeimai persikeliant, ta klėtelė perkelta į dabartinę vietą. Klėtelėje mėgo ilsėtis Antanas Baranauskas, čia jis sukūrė poemą „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.). A.Baranausko brolio Jono anūkas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis 1921 m. tėvų testamentu Baranauskų sklypą gavo kaip palikimą, klėtelę išsaugojo ir joje įkūrė Antano Baranausko muziejų. Ši klėtelė – pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. 1945 m. A.Vienuolis oficialiai buvo paskirtas šio muziejaus direktoriumi ir juo dirbo iki mirties 1957 m. rugpjūčio 17 d. A.Vienuolio rūpesčiu pastatytas klėtelės apsauginis gaubtas.

Mirus A. Vienuoliui, 1957 m. jo name įkurtas rašytojo memorialinis muziejus, o 1962 m. du šalia esantys muziejai sujungti į vieną A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų.

Klėtelė davė pradžią ir visam dabartiniam Anykščių muziejaus kompleksui. 1960 m. prie muziejaus prijungta J.Biliūno memorialinė sodyba Niūronyse, 1968 m. įrengta muziejaus ekspozicija L. ir S.Didžiulių sodyboje Griežionėlėse. 1990 m. gruodžio 8 d., minint B.Buivydaitės 95-ąsias gimimo metines, rašytojos namuose buvo atidarytas Bronės Buivydaitės memorialinis namas-muziejus.

1991 m. Anykščių senųjų kapinių koplyčioje įkurtas Anykščių kultūros istorijos muziejus, kuris vėliau tapo A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padaliniu.

1978 m. Anykščiuose įsikūrė visuomeninis Arklio muziejus. Jis taip pat tapo A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padaliniu.

1999 m., artėjant siaurojo geležinkelio 100-mečiui, muziejininkai Anykščių geležinkelio stotyje pradėjo kurti Siauruko muziejų. Dabar čia įrengta siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija, siūlomos įvairios pramogos.

Sėkmingai įgyvendinamas ilgai anykštėnų brandintas sumanymas autentiškoje Šeimyniškėlių piliakalnio aplinkoje pastatyti medinę pilį – kaip XXI a. pradžios Lietuvos piliečių pagarbos ženklą istorinei praeičiai, valstybės kūrėjams. 2001 m. pastatytas pirmasis pilies komplekso statinys – tiltas į pilį per Varelį, vėliau prie įėjimo į papilį pastatytas medinis apžvalgos bokštas, kuriame dabar veikia istorinė ekspozicija, vyksta edukacinės programos. Muziejaus filialu tapusiame Sakralinio meno centre eksponuojama buvusio ilgamečio Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebono mons. Alberto Talačkos sukaupta meno vertybių kolekcija bei biblioteka, rengiami koncertai, eksponuojamos parodos, vyksta dailės ir muzikos edukacinės programos. 2010 m. centre atidarytas Angelų muziejus. 2012 m. nuo muziejaus atsiskyrė Sakralinio meno centras, Angelų muziejus ir koplyčia.

Taigi tikrai įdomu pasižvalgyti po Anykščių kraštą, pasiklausyti turiningų gidų pasakojimų, paganyti akis po vaizdingas apylinkes, paskanauti čia augančių vaistinių žolynų arbatos, virtos J.Biliūno namelyje ant plytos. Visos šios detalės, autentiška aplinka dar labiau sustiprino nepakartojamus įspūdžius.

 

Pažintis su Silvestru Gimžausku

Nė kiek nemažiau įdomi buvo šio projekto pagrindu surengta literatūrinė „išvyka“ susipažinti su aukštaičių tarme rašiusiu lietuvių poetu ir kunigu Silvestru Gimžausku. Tiesa, šįkart pašaminiškiai niekur nevyko tiesiogine šio žodžio prasme, tik mintimis persikėlė į XIX a. antrąją pusę, kai gyveno ir kūrė lietuviško tautiškumo pragiedrulis Silvestras Gimžauskas, kurį dar Juozas Tumas-Vaižgantas yra pavadinęs didelės išminties vyru. S.Gimžauskas buvo vienas iš nemažo būrio ano meto kunigų, kurie visomis išgalėmis gynė lietuvybę sunkiomis ano meto sąlygomis. Tačiau S.Gimžauskas ypatingas dar ir tuo, kad buvo labai gabus organizatorius, turėjo mokslininko ir menininko gebėjimų. Be to, susijęs ir su mūsų kraštu!

S.Gimžauskas gimė 1845 m. Kirdeikiuose, dabartiniame Utenos rajone, pasiturinčių ir šviesių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose, o 1862 m. rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Dėl sukilimo mokslams čia nutrūkus, laiko veltui neleido: mokėsi farmacijos Peterburge, dirbo vaistinėse, atliko archeologinius kasinėjimus gimtinėje, rinko tautosaką – padavimus, pasakas, patarles ir priežodžius.

Tikru provizoriumi Silvestras netapo: mokslo draugas Motiejus Harasimavičius, jau iškopęs į seminarijos rektorius, 1876 m. jį pakvietė tęsti studijas seminarijoje. Vos baigęs du kursus S.Gimžauskas buvo įšventintas į kunigus ir pasiųstas mokytis toliau į Peterburgo dvasinę akademiją. Čia, be teologijos, studijavo dar ir klasikinę filologiją. Jau mokėdamas lenkų, vokiečių, rusų kalbas, išmoko dar ir lotynų, hebrajų, taip pat prancūzų kalbų.

Susirgęs džiova S.Gimžauskas akademijos nebaigė, bet nuo 1878 m. vasaros, šiek tiek sustiprėjęs, kunigavo Želudoke (Baltarusija). Po pusmečio persikėlęs į Žiežmarius, sakė lietuviškus pamokslus, mokė lietuviškų poterių, platino draudžiamą lietuvišką spaudą – iš Žiežmarių ji keliavo į Utenos ir Švenčionių apylinkes. Panašią veiklą tęsė ir po 1880 m. Vidiškėse. Tiesa, čia išgirdę pirmąjį lietuvišką jo pamokslą, šlėktos demonstratyviai paliko bažnyčią. Kiti žmonės dėl to net nusigando – ar tai nebus kokia provokacija? Bet netrukus kunigui užtraukus šventą giesmę lietuviškai, visa bažnyčia kartu su juo giedojo ir raudojo…

Vidiškiečiai buvo bene pirmieji, kurie kunigo paraginti kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti lietuviškus rašmenis, patvirtindami tą prašymą šimtais parašų. Vėliau tą skatino ir „Aušra“ – kaip legalią kovos prieš spaudos draudimą priemonę, o kartu ir priemonę tautiečiams susitelkti, jų sąmoningumui kelti.

Kietaviškėse, būdamas parapijos klebonu, klebonijoje įkūrė lietuvišką bibliotekėlę, joje buvo ir pirmieji „Aušros“ numeriai, kurių kunigas ypač laukdavo. Šis leidinys daug rašydavo apie mūsų praeitį, apie būtinybę mylėti tėvynę ir lietuvių kalbą – tai sutapo su S.Gimžausko pažiūromis ir simpatijomis. Jis ir pats siųsdavo laikraščiui savo straipsnių, eilėraščių, rėmė jį lėšomis, bet nešykštėjo ir kritikos: dėl kalbos klaidų, nepagarbos kunigams, dėl stebuklų nepripažinimo.

Poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas ir publicistas kunigas S.Gimžauskas sovietiniais metais buvo nepelnytai užmirštas. Gaila, bet ir dabartinėse mokymo programose nei jo kūryba nei veikla nėra nagrinėjama. Taigi nenuostabu, kad net gerai išmanantys Lietuvos istoriją ar literatūrą apie S.Gimžauską žino labai mažai. Nors jis buvo vienas iš vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjų blaivybės skleidimo ir knygnešystės darbe, o jo kūryba žavėjosi ir pavyzdį ėmė pripažintas lietuvių literatūros klasikas Maironis.

Rašytojo kūrybinis palikimas išleistas 1996 metais pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos bičiuolis“. Biografiniai duomenys labai negausūs, tik kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas parengė trumpą gyvenimo ir kūrybos apžvalgą.

Šiemet daug kur Lietuvoje bibliotekose buvo bandyta užpildyti šią spragą – apie S.Gimžausko kūrybą ir gyvenimą buvo kalbama įvairiuose renginiuose, skaitytojų susitikimuose ir literatūriniuose skaitymuose. Apie S.Gimžauską Pašaminės kaimo bibliotekoje gausiai susirinkusiems pašaminiškiams papasakojo Danutė Bagdonavičienė, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji paskaitė ir jo kūrybos. Tikrai mažai kam buvo girdėti tokia miela ir artima mums aukštaičių tarme parašyti S.Gimžausko eilėraščiai – pamokantys, bet tuo pačiu melodingi ir vaizdingi, ta savo intonacija ir vaizdų piešimu panašūs į Maironio: „Tinai, tinai, labai toli/ Matau ašiai sava brolį:/ Ti Lietuva mano brungi,/ Myliu ašiai tų padungį!“. Čia ištrauka iš eilėraščio „Lietuvos pagyrimas iš svetimos šalies išdainuotas“. Kadangi S.Gimžausko poezija labai patiko pašaminiškiams, sutarta, kad susirinks dar kelis kartus bibliotekoje ir surengs jos skaitymus.

O tą vakarą visi su nekantrumu laukė svečių – Ignalinos etnografinio ansamblio „Čiulbutė“ (vadovė Sigutė Mudinienė) pasirodymo. Jų folklorinė programa apie ratu besisukantį žmogaus ir tuo pačiu žmonijos gyvenimą buvo parodyta ir šiųmetinės Dainų šventės programoje. Tik pašaminiškiams labiau pasisekė – jie ją pamatė anksčiau už sostinę.

 

Projekto tikslai

Projekto rengėja L.Jusienė išsikėlusi tikslus, jau juos ir įgyvendina. Be to, kas jau įvyko, buriamas Pašaminės kaimo literatų klubas „Knygų mėgėjai“, skatinamas vaikų ir jaunimo kūrybiškumas organizuojant skaitymo skatinimo priemonių užsiėmimus literatų klube.

L.Jusienė sakė: „Vykdant projektą bus siekiama vaikams ir jaunimui pristatyti lietuvių rašytojų kūrybą, Pašaminės kaimo literatų klube „Knygų mėgėjai“ vyks diskusijos apie skaitymą, naujų knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais, kiti renginiai. Vaikai ir jaunimas plačiau susipažins su lietuvių rašytojais ir jų kūryba. Vaikai ir jaunimas lietuvių rašytojų knygas interpretuos, analizuos ir inscenizuos. Taip pat bus skatinamas vaikų, jaunimo kūrybiškumas. O štai ateinantį penktadienį, liepos 11 d., Pašaminės kaimo bibliotekoje vyks kūrybinis užsiėmimas-susitikimas „Knygos dirbtuvėles su rašytoja G.Adomaityte“, į kurį kviečiu atvykti ne tik pašaminiškius, bet ir kitus, nes bus tikrai labai įdomu“.

Projekto metu bus siekiama jaunuosius skaitytojus sudominti lietuviška knyga, skatinti skaitymą, praplėsti pasaulėžiūrą. Kūrybinių užsiėmimų metu vaikai, jaunimas bus skatinami dirbti kartu, tartis tarpusavyje, vertinti kito dalyvio nuomonę. Kultūros, naujų knygų, žmonių pažinimas leis vaikams ir jaunimui bendrauti, bendradarbiauti. Vaikai ir jaunimas įgautas žinias pritaikys mokykloje.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis