Mes turime 119 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1877
mod_vvisit_counterŠią savaitę:26922
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:1877
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Mikalina ir Jeronimas Breidokai vaikus auklėjo savo pavyzdžiu

2014 m. liepos 30 d. trečiadienis Nr. 57 (1395)

Žmogaus gyvenimą galima būtų palyginti su medžio augimu. Gal todėl tapo madinga sudarinėti šeimų genealoginį medį, kuris išaugęs iš šaknų išsikeroja į plačiašakį ąžuolą ar liepą. Svarbu pradžių pradžia – šaknys. Ne kartą rašyta apie darnią ir kūrybingą Algirdo ir Rasos Breidokų šeimą. Juos sutiksi beveik kiekviename renginyje ir, kas svarbiausia, kiekvieną kartą pabendravęs gausi puikią geros nuotaikos dozę. Tiek Algirdas, tiek Rasa moka dalintis gerumu ir gera nuotaika, moka džiaugtis gyvenimu, to moko ir savo vaikus. Bet kurgi to pareigos jausmo ir mokėjimo dalintis ištakos? Ko gero, vieno ir kito šeimose. Šeima – kaip medžio šaknys. Jei jos stiprios ir atžalos išauga stiprios, jei silpnos, dažniausiai medis išauga vėjo lankstomas. Šį kartą norėčiau papasakoti apie Algirdo tėvus, jų požiūrį į darbą, į pareigos jausmą. O šią istoriją man papasakojo Vytautas Tijūnėlis.

- Su Algirdo Breidoko tėvais susipažinau prieš kelis dešimtmečius, kai su šeima gyvenau Švenčionėliuose, Kranto gatvėje. Aš gyvenau daugiabučiame, o Mikalina ir Jeronimas Breidokai su trimis savo vaikais gyveno nuosavame name gretimais. Tad teko daug bendrauti su šiais nuoširdžiais ir draugiškais žmonėmis. Aš tada buvau paskirtas Švenčionėlių apylinkės pirmininku ir su šeima gavau butą. Beje, tada buvau jauniausias apylinkės pirmininkas Lietuvoje, bet ne apie mano pareigas, o apie kaimynų Breidokų šeimą šį kartą kalbėsiu. Su Jeronimo ir Mikalinos Breidokų šeima susipažinau 1971 m. Kiek prisimenu, buvo kilę jie iš Zarasų rajono, o į Švenčionėlius persikėlė gyventi dėl darbo geležinkelyje, vėliau Jeronimas Breidokas perėjo dirbti į tuometinę ketaus liejinių gamyklą. Kartais ir mane padirbėti pakviesdavo. Vis vieną kitą rublį prisidurdavau per atostogas. Jeronimas Breidokas buvo paprastas darbininkas, bet labai darbštus, pareigingas. Mikalina Breidokienė buvo dirbusi mokytoja, bet tuo laiku daugiau prie namų tvarkėsi. Tai buvo nuostabūs, nuoširdūs žmonės. Ir per tiek metų mes juos su žmona prisimename tik geru žodžiu minėdami. Mikalina ir Jeronimas Breidokai augino tris sūnus: Juozą, Vytautą ir jaunėlį Algirdą. Visi trys baigė aukštuosius mokslus, tapo puikiais savo srities specialistais. Ir tam turėjo įtakos gera atmosfera tėvų namuose, kur buvo ugdoma pagarba darbui. Kažkaip palengva pradėjome bendrauti su Breidokų šeima, ir tas bendravimas buvo nuoširdus. Mano dukros su Algirdu, kuris jau pradinę mokyklą lankė, dažnai vienoje smėlio dėžėje žaidė, ir jis buvo tarsi jų auklėtojas, o kai Algirdas būdavo mokykloje, mūsų dukras prižiūrėdavo Mikalina Breidokienė. Mes visada žinojome, kad dukros bus prižiūrėtos, pamaitintos. Nors Breidokai ir mieste gyveno, bet laikė visą ūkį. Čia ir karvės buvo, čia ir gaidys vištų pulką turėjo, čia ir bene gražiausiai visuose Švenčionėliuose prižiūrėtas arklys buvo. Tokio gražaus arklio, kokį turėjo Jeronimas Breidokas, net čigonai neturėjo. Matyt, iš tėvų atsinešta meilė gyvuliams ir jaunėlį Mikalinos ir Jeronimo Breidokų sūnų Algirdą paskatino pasirinkti veterinarijos gydytojo specialybę. Nuo mažų dienų jis mokėjo ir arti, ir akėti, ir arklį į vežimą pasikinkius važiuoti. Tėvas pasitikėjo jaunėliu sūnumi, bet ir reiklus buvo. Būdami patys darbštūs, Mikalina ir Jeronimas Breidokai ir savo sūnus mokė būti darbščius, pareigingus ir tos vaikystės pamokos nenuėjo veltui. Bendravome su Breidokais daug. Ir, kaip jau sakiau, stebėjausi tų žmonių nuoširdumu, darbštumu. Jeronimas palaikė vaikų drausmę, bet nė karto nemačiau, kad būtų ėmęsis diržo. Teko su Jeronimu Breidoku ir šienauti. Stiprus vytas buvo. Gaila, kad palyginus jaunas mirė. Breidokų namuos motinos Mikalinos dėka visada žydėjo gėlės. Čia ne tik daržovės, bet ir gėlės augo. Visa tai kartu su reiklumu sau buvo puiki mokykla vaikams. Ne tik darbų, bet ir pagarbos kitam buvo mokomi vaikai Mikalinos ir Jeronimo Breidokų šeimoje, o tas dažniausia buvo daroma paprastai ir aiškiai, - baigia pasakojimą Vytautas Tijūnėlis, o štai ką apie savo tėvus papasakojo Algirdas Breidokas.

- Motina mus auklėdama buvo diplomatė ir pedagogė. Užtekdavo vieno jos žvilgsnio, kad pasijustum kaltas ir labai kaltas. Visada stengėsi ugdyti pareigingumą ir atsakomybę. Nori nueiti į renginį mokykloje, turi ir darbus padaryti, ir uniformą susitvarkyti. Tėvas buvo griežtas, bet nesakyčiau, kad per daug griežtas. Čia gal žodis reiklus labiau tiktų. Bet šiuos kriterijus taikė, tai ir iš mūsų reikalavo. „Šikšninės košės“ gavau tik vieną kartą, kai su draugais tėvams nieko nesakęs visą dieną praleidau prie upės. Juk čia pat Žeimena bėgo. Tėvai buvo persigandę. Tos pamokos užteko visam gyvenimui. Mano vaikai taip pat užaugo be fizinių bausmių. Juk viską galima išspręsti bendraujant. To išmokau iš savo tėvo, kur diplomatija ir pedagogika buvo susipynusi su griežtumu ir reiklumu.

Ši pasakojimą norėčiau užbaigti Senekos žodžiais: „Sunku pastūmėti į gera pamokymais, lengva – pavyzdžiu.“ Savo pavyzdžiu tris sūnus: Juozą, Vytautą ir Algirdą, gyvenimo pradmenų mokė ir Mikalina ir Jeronimas Breidokai, apie kuriuos papasakojo Vytautas Tijūnėlis.

Algis JAKŠTAS