Žolinės – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmė. Šią dieną dar kartą esame kviečiami pažvelgti į Mariją, kuri vadinama Malonių Pilnoji.

Šventajame Rašte ne daug ką randame apie Mariją ir jos gyvenimą. Kai kurios apokrifinės Evangelijos, pasakojančios apie Jėzaus vaikystę užsimena šiek tiek apie ją, tačiau kanoninėse Evangelijose apie Mariją nėra daug kalbama.

O tai yra ne veltui. Marija niekuomet, kiek matome ją Evangelijose, nebuvo ta, kuri save statė į pirmą vietą, arba kuri laikė save labai svarbia. Visas jos gyvenimas yra atiduotas Dievui. Ji yra tarsi rodyklė, nuoroda, kuri ir šiandieną rodo kryptį į Dievą. Ji rodo, kaip mums eiti prie Jėzaus.

Mes dažnai į Mariją žiūrime kaip į tą, kuriai gyvenime viskas klojosi puikiai, kuri atrodo, kad neturėjo jokių sunkumų. Juk ji buvo Dievo motina, tai viskas, atrodo, turėjo jai būti sutvarkyta.

Mariją nuolat prašome įvairiausių malonių, pagalbos, sveikatos, užtarimo ir t.t., tačiau retai pažvelgiame į jos gyvenimą iš žemiškos pusės. Juk ji nėra kažkokia deivė ar dievybė. Ji yra tik žmogus, paprasta kaimo mergaitė. Tačiau ši paprasta kaimo mergaitė buvo be galo drąsi.

Jei pasvajotumėme apie jos gyvenimą ir pažvelgtumėme tarp Evangelijos eilučių tai pamatytumėme mažą Nazareto kaimelį, kuriame gyveno ne daug žmonių. Jie vertėsi žemdirbyste ir smulkiais amatais. Moterys rūpinosi buitimi: prinešdavo į namus vandens iš šulinio, pamaitindavo šeimą. Griežtai laikėsi judaizmo papročių ir laukė Dievo, jų protėviams pažadėtojo mesijo, kuris išgelbės savo tautą. Marija taip pat yra šios kultūros dalis, ji yra viena iš daugelio merginų besirūpinančių savo kasdienine buitimi. Žinome, kad ji buvo susižadėjusi su Juozapu, tos sužadėtinės galėjo būti labai anksti, net ir vaikystėje. Tačiau kartu gyvendavo tik po vestuvių. Tai čia matome Mariją, kuri turi savo darbų, rūpesčių ir planų gyventi kaip visi: sukurti šeimą, turėti savo namus.

Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom kai Marija eilinį kartą eina prie šulinio pasemti vandens. Čia susitinka angelą ir tas susitikimas pakeičia visą jos gyvenimą visiems laikams. Nereiktų įsivaizduoti angelo tokio, kokį tapo dailininkai. Sunku pasakyti, kokia ta Marijos patirtis, čia gal reiktų kalbėti apie jos tikėjimo patirtį. Aišku, Dievas ją ruošė iš anksto, žinome, kad ji buvo be gimtosios nuodėmės ir, ko gero, Dievas davė ir kitų malonių, kurios padėjo jai pažinti tą apreiškimą.

Angelo ir Marijos susitikimas davė pradžią maldai Sveika Marija. Marija, kaip skaitome Evangeliją, yra pasimetusi ir nelabai supranta, kas čia vyksta. Ji priima Dievo valią savo gyvenime ne dėl to, kad iki galo suprato viską, bet dėl pasitikėjimo Dievu ir drąsos. Šiame dialoge su angelu ji išgirsta, kad jos giminaitė Elzbieta, būdama senyvo amžiaus, laukiasi kūdikio. Todėl ji skuba pasveikinti Elzbietą.

Vėliau matome, kaip Marijos gyvenimas ima keistis, ir ypač kai Jėzus nukryžiuojamas miršta. Šitas begalinis jos skausmas nėra tik dėl to, kad motina prarado savo sūnų, čia ji išgyvena tikėjimo tamsą. Kokie buvo gražūs angelo pažadai apie tai, kad ji pagimdys Dievo sūnų: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“( Lk 1, 32-33). O dabar ji mato visai kitokį reginį. Atrodo, kad angelas melavo, kad Dievo pažadai miršta, kad viskas prarasta, viskas pasibaigė. O gal tai buvo tik sapnas? Šitokie klausimai kelia kančią ir juose nėra atsakymų. Ką daro Marija? Ji tiesiog stovi po kryžiumi. Ne kartą Evangelijose užsimename, kad tai, ko ji nesuprasdavo visa tai dėdavosi į širdį ir joje svarstydavo. Čia taip pat susiduriame su Marijos drąsa eiti iki galo, su drąsa patikėti, kad net tokioje situacijoje Dievo pažadai laimi. Tik aišku ji nežinojo kokiu būdu Dievo pažadai išsipildys. Vėliau kai Jėzus prisikels ir atsiųs Šventąją Dvasią – taps viskas aišku.

Ši Marijos tikėjimo patirtis yra tai, apie ką mes turime galvoti. Tai, iš kur ir mes turime semtis jėgų pasitikėti Dievu, eiti pirmyn. Ne šiaip sau sakoma, kad Marija supranta mūsų skausmą. Ji supranta ir Dievo tylėjimą, jo pasislėpimą, jo buvimą tada, kai mes jo ne tik kad nematome, bet ir nejaučiame. Juk ji visa tai patyrė.

Kun. Deimantas BRAZIULIS