Mes turime 419 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3915
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20116
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96146
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Bitininkai Pupkevičiai ir šiemet džiaugiasi medunešiu

2014 m. rugpjūčio 23 d. šeštadienis Nr. 63 (1401)

Bendraujant su bitininkais teko kartą išgirsti, kad šių metų pavasaris ir vasara nepalankūs bitėms ir medaus aviliuose kur kas mažiau nei buvo pernai. Tad važiuojant pas Adutiškio miestelyje gyvenančius bitininkus Marytę ir Aleksandrą Pupkevičius kirbėjo mintis, o kaip reikalai su medumi jų bityne, kuriame – 220 bičių šeimų. Pirmiausia, kaip jau tapo įprasta, apžiūrėjome vis modernėjantį medaus išsukimo ir fasavimo cechą. Gal čia žodis „cechas“ ir nelabai tinka, bet kaip pavadinti nenutrūkstamą mechanizuotą procesą nuo medaus išsukimo iš korių iki supilstymo į tarą? O tas procesas vis tobulinamas. Atsiranda naujos įrangos. Čia dar kartą pasitvirtino prieš kelerius metus Aleksandro ir Marytės pasakyti žodžiai: „Norėdamas turėti gerą galutinį rezultatą, o bitininkams tai – medus, turi investuoti nemažas lėšas į bityno ir pagalbinių procesų modernizavimą“. Kažkada iki bendravimo su bitininkais Pupkevičiais aš sunkiai galėjau įsivaizduoti bent vieną medaus pilną 200 litrų talpos statinę, o kai tų statinių matai daug, nejučiomis pagalvoji, gal čia, Adutiškio miestelio pakraštyje, Aleksandras ir Marytė Pupkevičiai su savo trimis sūnumis Karoliu, Tomu ir Tadu kažkur medaus gyslą aptiko ir semia medų kibirais, bet tai, žinoma, pajuokavimas, nes gerą rezultatą duoda kruopštus ir sunkus darbas bei šiuolaikinių mokslo ir selekcijos pasiekimų pritaikymas bitininkystėje, o kai darniai dirba visa šeima, tai dar mielesnis ir saldesnis rezultatas.

Prieš pokalbio pradžią Aleksandras Pupkevičius pasiūlė degustuoti kolegos bitininko iš Latvijos medų. Kelios rūšys sufasuotos į simpatiškus indelius – iš tiesų puiki dovana, o degustuodamas medų, surinktą iš skirtingų augalų, net iš to nelemto Sosnovskio barščio, pajunti skirtumą bei stebiesi bitininkų išradingumu ir kruopštumu. Pirmas mano klausimas Aleksandrui buvo apie šių metų medunešį.

- Yra to medaus, ir medunešis geras, tik sezonas dėl permainingų orų nelengvas, viską reikėjo ir reikia įvertinti. Jau realizavome virš 4 tonų medaus, o ir dabar turime paruošę nemažą kiekį. Taip dėl šaltų ir permainingų orų mes negalėjome paimti bičių sunešto medaus, bet ir gerai, kad nepaėmėme. Bitės suvalgė tą medų, ir kai tik oras pagerėjo, sustiprėjusios šeimos kibo į darbą. Negalima leisti, kad bitės pajustų badą, nes tada prasideda negrįžtami procesai. Todėl visada stebime šeimų situaciją aviliuose. O medaus ir šiemet bus užtektinai, - atsakydamas į mano klausimą sako Aleksandras Pupkevičius.

- Ar padidėjo bičių šeimų skaičius?

- Ne, nepadidėjo, bet mes tiesiog išmokome kontroliuoti bičių šeimas ir paimti daugiau medaus.

- Skamba įdomiai: „kontroliuojame bičių šeimas“. Įdomu, kaip galima kontroliuoti bites? Jos kur nori, ten ir skrenda.

- Galima. Į kiekvieną skyrių pastatome specialų elektroninį prietaisą su GPS siųstuvu ir kiekvieną vakarą 8 valandą aš gaunu SMS žinutę iš bityno: kiek bitės prinešė medaus, kokia drėgmė ir temperatūra. Iš pranešimų matau, kokia situacija buvo 6 valandą ryto, 12 valandą dienos, 14 valandą, 16 valandą ir 20 valandą. Turėdamas tuos duomenis matau padėtį ir galiu daryti tam tikrą įtaką. Nes gamtoje yra laikas, kai gėlės skiria daug nektaro, ir jei nežinai, kada tos dienos būna, paprasčiausiai nepagauni paties geriausio momento. Būna taip, kad vieną dieną būna 2 kg medaus – vadinasi reikia susirūpinti, jei kitą dieną 2,5 kg medaus – reikia įdėti korpusą, o jei 4 kg – veži 2 korpusus, tada gauni SMS, tada gauni 7 kg ir po to 12 kg. Ir jei to neatidirbai, prarandi 30-40 kg medaus. Žinoma, tam reikia investicijų, bet tos investicijos atsiperka. Mes jau žiemą ruošiamės artėjančiam sezonui. Viskas turi būti paruošta. Čia kaip toj patarlėj: „Roges ruošk vasarą, o ratus – žiemą“. Matydami duomenis, mes matome ne tik situaciją bityne, bet ir kada prasideda medunešis, o jis prasideda jau kovo mėnesį. Medų bitės neša iš blindžių ir karklų, ir to medaus gana daug.

- Kovo mėnuo? Ar bitėms nešalta?

- Bitėms nešalta – bitininkui šalta. Mano bitės aviliuose žiemoja lyg drevėje. Paprasčiausiai bitininkaudami žmonės pridarė daug klaidų ir dabar nelabai nori išeiti iš tos aklavietės. Juk gamtoje drevėje žiemojančios bitės puikiausiai išgyvena, tai kodėl turi avilyje sušalti. Mes prie tų senų technologijų gyvenime nebegrįšime, tad yra tik vienas kelias, toliau modernizuoti procesus, dar daugiau dėmesio ir laiko skirti selekcijai.

- Tai nenorėtum dabar turėti 200 bičių šeimų, gyvenančių įprastiniuose aviliuose?

- Net 10 šeimų nenorėčiau, nors prieš kurį laiką turėjome 170. Darbo sąnaudos buvo didžiulės, o rezultatas – apverktinas. Kai rimti bitininkai pasakydavo, kad ima po 100 ir daugiau kilogramų medaus iš avilio, norėjosi netikėti, pasijuokti, o kai pamačiau, kad tai tiesa, beliko tik pirštus graužti ir imtis pertvarkos. Dabar ir mumis daug kas netiki, kad tiek medaus iš vieno avilio galima gauti, bet mes tiesiog sukūrėme savo bitininkavimo sistemą, kuri ir duoda gerų rezultatų. Žinoma, dar ne viskas užbaigta, dar yra daug fizinio darbo.

- Yra posakis: „piktos bitės“. O kaip yra iš tikrųjų? Kiek teko lankytis jūsų bityne, neįgėlė nė viena.

- Nėra piktų bičių, yra pikti bitininkai, - šyptelėjęs sako Aleksandras. – Bitės juk nėra agresyvios. Tiesiog reikia laiku pakeisti motinas, atnaujinti bičių rases, ir viskas bus gerai. Būtinas selekcinis darbas. Tai yra pagrindas norint turėti neagresyvias bites. Dabar, kai mūsų tokios galingos šeimos, jų nesukontroliuotum.

- Ar lengva surasti firmas, gaminančias kokybiškus korpusus ir kitą būtiną įrangą?

- Apmaudu pripažinti, bet pas mus tą padaryti nėra lengva. Suradau Lenkijoje, kur gamina ir pigiau, ir idealios kokybės. Štai ir stebiesi, kodėl tokio elementaraus rėmo nesugeba kaip reikia pagaminti mūsiškiai, o ir kaina užkelta kaip reikia. Negi pas mus nagingų stalių nebeliko, o gal tiesiog moka mažai savininkai, tai ir žmonės dirba kaip pakliuvo.

- Ar dalinatės savo patirtimi, ar tai jūsų verslo paslaptis?

- Visus norinčius pamatyti, kaip mes bitininkaujame, mielai priimame. Šiemet buvo atvažiavęs bitininkas ir medaus pirklys iš Prancūzijos, buvo atvažiavęs Vladimiras Cicas iš Lenkijos su savo kolegom, buvo delegacija iš Latvijos, iš Kauno, 46 žmonių delegacija iš Baltarusijos, o glaudžiausiai bendradarbiaujam su rimtais bitininkais iš Ignalinos rajono Stanislovu Čiriku ir Mindaugu Bridžium, kurie bendrai laiko apie 300 bičių šeimų. Lankėmės ir mes pas kolegas Baltarusijoje. Tad dalinamės savo patirtimi ir stengiamės sau pritaikyti kitų rimtų bitininkų patirtį. Žodis „bičiulystė“ tarp bitininkų dar neprarado savo prasmės.

- O kaip Pupkevičių šeimoje su darbų pasiskirstymu? Ar jis yra?

- Žinoma, yra. Bityne daugiausia darbų dirba vyriausi sūnūs Tadas ir Tomas. Aleksandras su jauniausiu sūnumi Karoliu užsiima selekcija, o man tenka dirbti prie medaus išsukimo ir fasavimo, - į pokalbį įsijungia Marytį Pupkevičienė, kuri dar kartą prisimena, kaip laimėjusi „Bičių karalienės“ titulą ir galimybę pamatyti, kaip bitininkaujama Švedijoje, grįžusi pasakė, kad taip, kaip bitininkavo, toliau negalima, reikia keisti viską iš pagrindų, ir ne tik darbą bityne, bet ir medaus apdorojimo mechanizavimą. Ir kaip juokais sakė Marytė, dabar tikrai nenorėtų grįžti į akmens amžių primenantį bitininkavimą. Šiai žmonos minčiai pritarė ir Aleksandras. O kai susirinko visa jų šeima, buvo tiesiog gražu žiūrėti į darniai dirbančią ir bet kada vienas kitam pasiruošusią padėti šeimą, kurią galima būtų ir komanda pavadinti. O tai, kad medaus yra, ir kad nėra jokių problemų dėl jo realizavimo, išgirdau tolesnio pokalbio metu. Pasirodo, kad kuo medaus daugiau, tuo lengviau jį realizuoti. Aleksandro Pupkevičiaus bityno medus keliauja į Lenkiją ir Prancūziją. Į Lenkiją iškeliavo pavasarinis, o į Prancūziją keliaus visas kitas šiais metais surinktas medus.

Štai tokias naujienas sužinojau apsilankęs gerų bičiulių, su kuriais jau bendrauju ne vienus metus, bitininkų iš Adutiškio Marytės ir Aleksandro Pupkevičių šeimoje ir bityne.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis