Mes turime 166 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:307
mod_vvisit_counterŠią savaitę:307
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:11107
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Gerumą pasėjęs, gerumą ir pjausi

2014 m. rugsėjo 27d. šeštadienis Nr. 73 (1411)

Sekmadienį, rugsėjo 28 dieną, 12 valandą atsisveikinimo šv. Mišias Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje aukos kunigas Steponas Tunaitis. Išbuvęs Švenčionių parapijoje ketvertą metų, pavasarį atšventęs savo gražų 75 metų jubiliejų, jis iškeliaus į Druskininkus.

Kunigą Steponą Tunaitį pažįstu apie 40 metų, nes 36 metus jis išbuvo klebonu mano tėviškės – Tverečiaus – parapijoje. Ne kartą teko kalbėtis, bendrauti, todėl ir šį kartą mes su kunigu Steponu Tunaičiu kalbėjomės kaip seni geri pažįstami.

- Gerb. Steponai, prieš kiek metų buvote įšventintas į kunigus ir kur teko kunigauti?

- Baigiau Kauno kunigų seminariją prieš 44 metus. Tais pačiais metais buvau įšventintas į kunigus, ir pirmoji mano paskyrimo vieta buvo Varėnos rajono Rudnios parapija. Tai labai graži vieta, miškuose, ant Ūlos upės kranto. Išbuvau ten 4 metus. Dariau bažnyčios rekonstrukciją, bet nebaigus jos buvau iškeltas į Tverečiaus parapiją. Ten išbuvau net 36 metus. Beveik visus tuos metus vykdžiau ne tik kunigo pareigą, bet ir statybininko, nes nuolat ką nors remontavome, keitėme. Nebuvo daug pinigų, bet Dievas davė galimybę sutikti ten daug gerų žmonių, o tai kartais svarbiau už pinigus, kurių visą laiką trūko. Parapijiečių nespaudžiau, kad aukotų kuo daugiau bažnyčios remontui, bet padarėme daug. Iš pradžių uždarėme bokštų langus, nes visos vidaus konstrukcijos buvo supuvusios, suremontavome bažnyčią iš lauko, perdengėme per 9 metus stogą, karnizus, lietvamzdžius, išbetonavome pamatus, įdėjome antrus langus, sutvarkėme laiptus, restauravome paveikslus, altorius, dekoravome bažnyčią. Visą laiką ir pats dirbau visus darbus, vis pigiau išeidavo. Norėčiau paminėti ir altorių atnaujinimą. Beje, altoriai vietinių meistrų Alfonso ir Adolfo Vitėnų darbo ir yra originalūs, vienetiniai. Pavyko ir vargonus įrengti. Tai tik dalis darbų, kuriuos pavyko padaryti. Kartais pagalvoju, kad tik atvykęs į Švenčionis nusivilkau darbinį kombinezoną, nes iki tol nusivilkęs kunigo sutaną užsivilkdavau darbinį kombinezoną ir eidavau dirbti, bet aš dėl to nė kiek nesiskundžiu. Svarbiausia bažnyčia, kurioje praleidau tiek metų, tapo jaukesnė, gražesnė. Prieš darydamas ką nors, visada tardavausi su specialistais, daug patarimų davė ir šviesaus atminimo kunigas Bronislovas Laurinavičius. Beje, grįžtant prie Tverečiaus bažnyčios, turime būti dėkingi jos architektui, suprojektavusiam šviesią, puikią akustiką turinčią bažnyčią.

- O ką galite pasakyti apie Tverečiaus krašto žmones. Juk neblogai juos pažinote per 36 metus.

- Tai yra originalus Lietuvos kampelis, prieš kurio žmones reikia žemai nulenkti galvą. Nes čia, nepaisant įvairių okupacinių valdžių politikos, buvo išlaikyta lietuvybė. Tverečiaus parapijos žmonės be jokių fundatorių 20-ojo amžiaus pradžioje pastatė puikią bažnyčią, ir Dievas man davė ten sutikti pačius geriausius žmones, kai neturėdamas pinigų, pats dirbdamas ir su jų pagalba visi padarėme tiek daug. Žinoma, yra ir ten visokių žmonių, bet aš sutikau pačius geriausius. Gal todėl, kad ir pats stengiausi jiems atsilyginti gerumu. Matyt, ne veltui sakoma: „Gerumą pasėjęs, gerumą ir pjausi“. Gaila, kad Lietuvos tuštėjimas negailestingai palietė ir tą gražų kraštą. Iš žemės paviršiaus išnyko apie 36 kaimus, net pavadinimų neliko, o kiek žmonių sumažėjo – pasakyti negaliu, neturėjau tokios statistikos.

- Iš vienos senos Tverečiaus parapijos, kuriai virš 500 metų, prieš ketverius metus atvykote į dar senesnę Švenčionių parapiją.

- Taip. Čia aš jau buvau tik kunigas, bet ten buvo daugiau kūrybos, improvizacijos. Kaip ir šeimoje, taip ir kunigo gyvenime, visur yra savo pliusai ir minusai.

- Gerb. kunige Steponai, kodėl pats pasirinkote kunigo kelią? Ar eitumėt tuo keliu, jei galėtumėte viską pradėti iš pradžių?

- Galiu be jokios dvejonės atsakyti, kad kunigo keliu vėl eičiau, o kodėl pasirinkau? Gal todėl, kad augdamas Rokiškyje anksti patarnaudavau bažnyčioje šv. Mišiose, turėjau kunigų, kurie savo pavyzdžiu imponuodavo. Dirbau ir įvairius darbus prie bažnyčios. Tai, matyt, ir įkvėpė. Šeimoje buvo 8 vaikai, aš buvau 6 vaikas. Tėvai normaliai priėmė mano apsisprendimą. Ir galiu pasakyti, pakartoti dar kartą, nesigailiu pasirinkęs kunigystę, - sako kunigas Steponas Tunaitis, kuris po sekmadienį, rugsėjo 28 dieną, 12 valandą aukotų atsisveikinimo šv. Mišių išvyks į naują paskyrimo vietą Druskininkuose, o Švenčionių parapijos žmonės, manau, dar ilgai prisimins šį ramų, atsidavusį bažnyčiai ir Dievui kunigą.

Algis JAKŠTAS