Kasmet, baigiantis rugsėjui, Švenčionėlių „Vyturėlio“ lopšelyje-darželyje organizuojama Rudenėlio šventė, kuriai vaikai su auklėtojomis ir tėveliais iš anksto rengiasi ir labai jos laukia. Mokosi eilėraštukų, dainelių, žaidimų. Mokosi ne tik grupėse, salėje, bet ir išėję pasivaikščioti. Jie renka auksinius lapus – rudenėlio laiškus, jiems rašytus. Atsargiai liečia vorų audėjų austus voratinklius. Ištiesę delniukus laukia lietaus lašų, kurie vis dažnesni ir dažnesni. Vaikučiai žino, kad šermukšnio kekės raudonos, kaštonai rudi, o obuoliukai raudonskruosčiai – labai panašūs į juos, vaikus. Pasivaikščiojimai stebint ir stebintis – gyvosios gamtos pamokos, kurių metu mokomės atjautos gerumo, kantrybės. Sužinome, kad ne tik vaikučiai, bet ir skruzdės skuba namo, kad taip saldaus medučio bitelės ilgai, kantriai ir sunkiai dirbdamos į avilius prineša. Kad vienas metų laikas keičia kitą, kad po vasaros būtinai ateina ruduo, o kartu su juo ir Rudenėlio šventė.

Nesnaudžia ir darželinukų tėveliai, tetos, dėdės, seneliai. Kartu su mažaisiais žvalgosi į lysves, sodus, šiltnamius – gal kur kokios įdomesnės formos ar įspūdingo dydžio daržovė užderėjo, juk reikės kažką įdomaus rudeninei parodėlei sumanyti ir sukurti... Vaikai žino, kad visų gėrybių kelias iki stalo ilgas: saulutė šildo, lietutis laisto, darbštūs žmonės dirba, dosni žemelė užaugina visko, kad tik vaikučiai užaugtų sotūs ir sveiki. Tad ir rudens gėrybių parodėlė buvo labai turtinga ir graži, žadinanti apetitą.

Šiemet pas vaikus į šventę pasikinkęs vėją atskubėjo pats Dėdė Rudenėlis, ragindamas visus žaisti, juoktis, nesipykti. O kartu su juo ištikimi draugai: maloniai šildanti Saulutė, lašeliais purškiantis Lietutis ir Gandras paklydėlis. Visi šie personažai, įkūnyti auklėtojų Birutės Račinskienės, Ivonos Martinkėnienės, Rimos Pribušauskienės, kvietė žaisti žaidimus: „Malė ponas kviečius“, „Tupi šarka“, „Tu, kiškeli“, „Grybs grybs, baravyks“, „Žirniukas ir pupytė“, „Kas ten darže auga“, „Šiaudų batai“... Ir daug daug kitų. Ir visų jų išmokė meninio ugdymo pedagogė Tatjana Šapokienė. Vaikai ne tik šoko, dainavo, deklamavo, bet ir pasipuošė: vieni tapo sveikut sveikutėlėmis daržovėmis, kiti – gražut gražutėliais vaisiais, kietut kietutėliais riešutukais, margut margutėliais lapais ir t.t.

Be švenčių neįsivaizduojame kasdienybės, o švenčių – be kasdienybės. Džiugu, kad į Rudenėlio šventę suranda laiko ateiti visa šeima, kartu pabūti, pažaisti, pasidžiaugti ir paliesti trumpą rudenėjančios saulės spindulį – tiltą tarp žmogaus ir gamtos.

Danutė BIELIAUSKIENĖ