Mes turime 247 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3274
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3274
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19539
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Trumpas Žilvino sugrįžimas tapo Jakštų giminės švente

2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis Nr.69 (1116)

Ne vieną dešimtmetį bendrauju su puikiu menininku, puikiu žmogumi Juozapu Jakštu, neblogai ir jo šeimą pažįstu, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau sužinojęs, kad trumpam į Lietuvą sugrįžo jo sūnus Žilvinas, nuo 1999-ųjų gyvenantis JAV. Prisimenu, kai prieš penketą metų kalbinau Žilviną, kuris tada taipogi trumpam buvo sugrįžęs į gimtinę, jis atsisveikindamas pasakė: „Aš žinau, kad čia esu laukiamas, o tėvo nuostabių rankų sukurtoje koplyčioje jau ir melstis galima. Nors aš dabar turiu namus Amerikoje, bet Lietuva mano gimtinė ir aš čia noriu anksčiau ar vėliau sugrįžti“.

Kaip bebūtų gaila, ir šį kartą Žilvinas Jakštas į Lietuvą, į gimtąjį Jukiškės kaimą, sugrįžo tik trumpam. Su juo į Lietuvą atvažiavo ir Ekumeninės katalikų bažnyčios vyskupas Peter Hickman. Kaip tik šio žmogaus dėka išsipildė ir Žilvino svajonė – tarnauti Dievui. Jau kelinti metai Žilvinas Jakštas yra Ekumeninės katalikų bažnyčios kunigas. Trumpas Žilvino sugrįžimas į gimtinę tapo visos plačios Jakštų giminės švente. Išsipildė ir Žilvino svajonė kartu su visais pasimelsti tėvo rankomis sukurtoje nuostabioje koplyčioje.

- Šiandieną nuostabi šventė, ir namo širdis džiaugiasi, kad galiu kartu su tėveliais, su šeima, su visais susirinkusiais pasimelsti, padėkoti Dievui, pamatyti veidus, kuriuos jau sunku ir atpažinti. Tikrai malonu ir džiaugiuosi, kad mes galėsime pasimelsti tėvelio sukurtoje koplyčioje, kad mes visi galime pasidžiaugti jo darbu, jo darbo vaisiais. Malonu visus jus čia matyti. Nuoširdžiai noriu padėkoti šeimai, visai giminei už susirinkimą ir tėvelio gyvenimo kūrinio pagerbimą. Aš noriu, kad mes pabūtume visi kaip viena šeima, kad prisimintume ir pasimelstume už mūsų artimuosius, kurie jau iškeliavo į amžinybę. Pabūkime visi kartu ir pasimelskime šioje nuostaboje, tėvelio rankomis sukurtoje, šventovėje, - kreipdamasis į susirinkusius gimines ir bičiulius sakė Ekumeninės katalikų bažnyčios kunigas Žilvinas Jakštas.

Negaliu nepaminėti ir šios bažnyčios vyskupo Peter Hickman išsakytų minčių.

- Aš niekada nebuvau taip toli nuo savo namų. Tėvą Žilviną pamačiau prieš 13 metų, pranciškonas kunigas man jį pristatė Kalifornijoje. Tuomet Žilvinas nemokėjo angliškai, o aš – lietuviškai. Nuo tada Žilvinas išmoko angliškai, bet aš neišmokau lietuviškai. Aš niekada negalvojau, kad vieną dieną atvažiuosiu čia, į Lietuvą.. Jei būčiau žinojęs, kad Dievas atves mane į Lietuvą, būčiau pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, bet yra dar viena kalba, kurią visi mes žinome – tai širdies kalba. Žmogaus širdis turi savo kalbą, tą kalbą žino visi. Todėl aš šiandieną kalbėsiu su jumis širdies kalba. Iš mano širdies – į jūsų širdis, - sakė Ekumeninės katalikų bažnyčios vyskupas Peter Hickman.

- Kokį įspūdį jums paliko Lietuva ir mažas jos kampelis – Jukiškės? – paklausiau vyskupo.

- Lietuva yra nuostabi šalis. Mane čia draugiškai priėmė, o šioje vietoje yra kažkas paslaptingo. Pabuvimas čia pridėjo dvasingumo mano gyvenimui. Pajutau sąlytį su žmonėmis. Ir nors aš atvažiavau iš kitos kultūros, kitos šalies, aš pajutau, kad mums reikia vienas kito, - atsakydamas į mano klausimą, sakė gerb. svečias. Kai jo paklausiau, ar tikėjosi pamatyti tokį stebuklą, kokį sukūrė Juozapo Jakšto rankos, jis atsakė: „Aš esu sužavėtas ir nustebintas tuo, ką pamačiau. Ši koplyčia yra pastatyta ne tik vieno žmogaus rankomis, bet ir tikėjimu. Ji tiesiog kviečia mane padaryti kažką daugiau, užvaldo savo šventumu. Ši koplyčia pašventinta statytojo rankomis. Ji šventa, nes stovi toje žemėje, kur gyveno ne viena šios giminės karta. Aš dar kartą norėčiau čia sugrįžti. Lietuva yra nuostabi šalis, nuoširdūs jūsų žmonės. Aš jaučiuosi pamalonintas tokio priėmimo. Sugrįžęs į JAV, aš pasidalinsiu tuo nuoširdumu, kurį patyriau čia“.
Šį pasakojimą norėčiau užbaigti Juozapo Jakšto pasakytais žodžiais apie šią giminės šventę ir apie savo gyvenimo kūrinį – koplyčią, apie kurią geras Juozapo bičiulis Kęstutis Marcinkevičius sakė: „Tokį šedevrą reikėtų nedelsiant įtraukti į kultūros paveldo sąrašą ir saugoti“. Juozapas kreipdamasis į susirinkusius sakė:

- Dar palyginus taip neseniai šioje vietoje dundėjo spragilai, kuldami javus, ūžė kuliamosios. Buvo žmonės, kiti žmonės, kurie ruošė duoną, statė pastatus. Žmogus tada daugiau maitino savo kūną, nes dvasiai pamaitinti pastangų nereikėjo, nes jo aplinka buvo prisotinta gamtos ir dangaus. Šiandien žmogus išsiilgęs ne tik duonos, bet ir dvasinio maisto, ieško kitokių ženklų. Vienas iš tokių ženklų – ši koplyčia, stovinti sudeginto kluono vietoje. Šita šventovė, ši koplyčia turėtų išlikti kaip tam tikro lūžio mūsų tautos dvasioje istorinis faktas. Iš pradžių galvojau, kad vieno žmogaus rankos per silpnos pastatyti koplyčią ir ją išpuošti meno kūriniais, bet Dievas suteikė jėgų ir vietoj degėsių krūvos dabar stovi koplyčia. Labai norėčiau tikėti, kad ši vieno kvadratinio kilometro ploto teritorija bus dangaus globoje.

Gražią Jakštų giminės šventę Jukiškės kaime primins ąžuoliukas, kurį pasodino Juozapas ir Žilvinas Jakštai kartu su Peter Hickman iš tolimosios Amerikos, o Ekumeninės katalikų bažnyčios vyskupui Peter Hickman apsilankymą Lietuvoje ir nedideliame Jukiškės kaime, iš kurio kilęs Žilvinas, primins ne tik mūsų žmonių nuoširdumas, bet ir Juozapo Jakšto padovanota Kristaus skulptūra.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis