Mes turime 385 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1894
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18095
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94125
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ten, kur balandžiai burkuoja

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis Nr.70 (1117)

Su švenčioniškiu Vytautu Tijūnėliu mes esame pažįstami beveik 4 dešimtmečius. Kažkada jaunystėje jis vienas pirmųjų mane supažindino su klasikinių štangos kėlimo veiksmų paslaptimis, sudarinėjo treniruočių planus. Paskui irgi retkarčiais susitikdavome, bet ta žinia, kad Vytautas yra viena žinomiausių Lietuvoje balandininkų, kad tas pomėgis lydi jį nuo vaikystės, mane gerokai nustebino. Ir štai sėdėdami Vytauto sodo namelyje, akomponuojant balandžių chorui, mes ir kalbamės apie praėjusį laiką, apie pomėgius, kurie neatneša didelių turtų, bet sukuria dvasinį komfortą. Su Vytautu Tijūnėliu galima šnekėtis įvairiomis temomis: apie sportą, literatūrą, balandžių auginimą, politiką, jos kaip tik mes savo pokalbyje ir nelietėme. Kam kalbėti apie tai, ko negali įtakoti, o pradėjome mes savo pašnekesį apie sportą, kurio dėka mes kažkada ir susipažinome.

 

Sportas užgrūdina

- Sportuoti pradėjau besimokydamas dabar Zigmo Žemaičio gimnazijos vardą turinčioje Švenčionių vidurinėje mokykloje. Daug prie to prisidėjo fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Laužadis, beje, jo žmona, lietuvių kalbos mokytoja, mane buvo įtraukusi į literatūros būrelių veiklą. Rašiau ir eilėraščius. Sporte geriausiai sekėsi šuoliai, šokinėjau į aukštį ir trišuolį. Mano pasiektas trišuolio rekordas išsilaikė gana ilgai. Teko ir stalo tenisą, ir krepšinį, tinklinį žaisti, slidinėti. Besimokydamas vidurinėje žaidžiau rajono moksleivių krepšinio, stalo teniso rinktinėse. Vidurinėje ir su štanga susipažinau. Žinoma, kėlėme ją, kaip išmanėme, o rimčiau su štangos kėlimu susipažinau kariuomenėje. Mūsų dalinys buvo draugiškas, nebuvo jokios „dedovščinos“. Kariuomenėje irgi sportavau, o štangos varžybose ir prizines vietas užimdavau. Iki šiol tik geru žodžiu prisimenu dalinio vadą papulkininkį Koroliovą. Beje, tarnavau prie pirmųjų atominį ginklą nešančių raketų. Būnant šalia to grėsmingo ginklo, mes prijungdavome prie raketų atomines galvutes. Kariuomenėje nepamiršau ir literatūros – vesdavau poezijos vakarus, o būdamas sargyboje, rašydavau eilėraščius. Stebino karininkų aukštas intelektas, buvo galima kalbėtis bet kuria tema. Su sportu nesiskyriau ir sugrįžęs į gimtuosius Švenčionis. Čia tuo metu buvo stipri sunkiosios atletikos komanda. Teko dalyvauti ne vienose varžybose. Pradėjau vadovauti „Nemuno“ sporto draugijos Švenčionių rajono skyriui. Į sunkiąją atletiką įtraukiau ir savo brolius Rimą ir Alfonsą. Mūsų komanda buvo tikrai drūta, beveik visada grįždavome, laimėję prizines vietas. Gaila, kad dabar tikrosios klasikinės sunkiosios atletikos rajone nebeliko. Sportas mane užgrūdino, išmokė nepalūžti darbuose, kuriuos teko dirbti per gyvenimą, - apie vieną iš savo hobių – sportą – pasakoja Vytautas Tijūnėlis.

 

Balandžiais susižavėjo vaikystėje

Kai paklausiau, kaipgi susižavėjo balandžiais, Vytautas, kiek pagalvojęs, atsakė:

- Balandžiais susidomėjau labai seniai, dar besimokydamas mokykloje. Į mokyklą eidavau pro tuometinį milicijos pastatą, o priešais – tokie gražūs balandžiai – baltašoniai, kuoduoti. Užeinu pas jų šeimininką, o jis klausia, ar patinka balandžiai, atsakau, kad patinka. Tuomet jis sakė galėsiąs padovanoti ar parduoti. Prie bažnyčios tokie Semeniukai balandžius laikė, balandžius laikė ir Jurkovliancai broliai. Balandininkų buvo tada nemažai. Švenčionyse tokių žmonių buvo gal kokių 20, jei ne daugiau. Balandžių norėjau, o pinigų tai nebuvo. Čia buvo MTS stotis, suvažiuodavo daug traktorininkų technikos remontuoti. Jie po darbo, žinoma, ir pagerdavo nemažai. Pradėjau rinkti ir pridavinėti butelius. Pirkdavau pašarą balandžiams. Tėvas leido virš tvarto padaryti būdelę balandžiams. Taip įsigijau pirmuosius balandžius. Kol tarnavau kariuomenėje, balandžius prižiūrėjo ir išlaikė broliai Rimas ir Alfonsas. Kai iš kariuomenės grįžęs dirbau Švenčionyse, žinoma, laikiau balandžius. Su šeima persikėlęs gyventi į Švenčionėlius taipogi radau išeitį, kaimynai neprieštaravo, tad laikiau kokių 20-30 balandžių. Gražu būdavo žiūrėti, kai išleisdavau juos paskraidyti. Susibičiuliavau su švenčionėliškiais balandininkais. Žmonėms patiko tie gražūs paukščiai. Kai vėl su šeima sugrįžome į Švenčionis, kurį laiką turėjau atsisakyti savo pomėgio, nes neturėjau sąlygų laikyti balandžius. Balandžius išdalinau draugams, bet kai pasistačiau sodo namuką, vėl pradėjau auginti balandžius. Tas iš vaikystės atėjęs pomėgis svarbią vietą mano gyvenime užima ir dabar. Vėl po pertraukos pradėjęs auginti balandžius supratau, kad norint geriau pažinti to pomėgio subtilybes, reikia didinti žinių bagažą, - sako Vytautas.

 

Balandininkas turi daug žinoti

- Auginti balandžius – reiškia ne tik žavėtis jų skrydžiais, juos laiku pamaitinti, klausytis jų burkavimo, - tęsdamas mūsų pokalbį sako mano pašnekovas. - Turi juos ir vakcinuoti nuo įvairiausių ligų, dirbti savotišką selekcininko darbą. Dabar galiu pasakyti, kad tikrai nemažai žinau apie balandžius, esu neblogas balandininkas. Tai sakau ne norėdamas pasigirti, o tiesiog realiai įvertindamas savo patirtį ir žinias. Dabar žmonės, užsiimantys balandžių auginimu ne tik Lietuvoje, mane susiranda. Tai, manau, savotiškas įvertinimas to, ką aš darau. Dabar mano tikslas – kuo aukštesnė ir geresnė kokybė. Iš mano balandinės iškeliavę Klaipėdos aukštaskraidžiai jau paplito Rusijoje. Jų yra Petrozavodske, Maskvoje, Peterburge. Argi ne puiku! Dabar internetinė erdvė atveria plačias galimybes bendrauti, ir mano pažinčių su balandininkais ratas plečiasi. Balandžių rūšių yra tikrai daugiau nei tūkstantis, yra ir pasiskirstymas – vieni aukštaskraidžiai, kiti dekoratyviniai, yra parko balandžiai ir vartikliai bei dar daugybė kitokių. Anksčiau laikydavau daug rūšių, bet tai tik papildomi sunkumai, nes vienos rūšies reikia laikyti keletą porų. Aš juos žieduoju, poruoju taip, kaip privaloma, neturi būti kraujomaišos. Dabar daugiausia laikau lietuviškas veisles: Klaipėdos aukštaskraidžius, Rytprūsių vartiklius, Sūduvos baltagalvius. Be šių trijų lietuviškų veislių dar laikau rusiškas veisles: Rževo juostinius, Rostovo figūrinius, Sibiro kuoduotuosius ir Uriupinsko balandžius bei ukrainietiškus Lugansko veislės balandžius. Žinoma, dabar šiek tiek galia, kad balandžiai tampa daugiau voljeriniais, nes daug plėšrūnų, kurie gaudo skraidančius balandžius. Prieš kurį laiką vienas toks pas mane į balandinę buvo įskridęs. Paleidau vargšelį į laisvę, pagailėjau, - su šypsena sako Vytautas Tijūnėlis.

Kai jo paklausiau, kur visgi slypi balandininkystės traukos paslaptis, jis atsakė:

- Tiksliai į šį klausimą atsakyti sunku. Turi būti vidinis poreikis. Tai hobis, kuris yra nuostolingas, kaip aš dažnai juokaudamas sakau, mano balandininkystė – pelno nesiekiantis uabas ar individuali įmonė, o šiaip juk nuostabu matyti atsirandančią gyvybę, kuriai tu gali ir privalai padėti. Tu jauti atsakomybę už šiuos žavius paukščius. Juos tiesiog reikia mylėti.

Vytautas pakviečia mane į savo balandinę, į tą nuostabių paukščių pasaulį, o kai pamatai juos vienas už kitą žavesnius, nejučiomis pagalvoji ir prisipažįsti sau, kad iki šiol beveik nieko nežinojai apie balandžius, kurių Vytauto Tijūnėlio balandinėje yra virš 150, ir visi jam yra ir svarbūs, ir gražūs, ir, kaip juokaudamas sakė, beveik visus pažįsta iš „veido“, o tiems, kas domisi balandžiais, Vytauto Tijūnėlio durys visados atviros.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis