Mes turime 790 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3218
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14081
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:77502

Iš metraščių galėtų gimti ir Šimkavičių šeimos saga...

2014 m. gruodžio 17 d. trečiadienis Nr. 95 (1433)

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: Sagà [sen. skand. pažod. – kas pasakyta]: 1. sen. skandinavų (islandų ir norvegų) ir sen. airių literatūros žanras – prozinis pasakojamasis mitologinės istorinės tematikos kūrinys, vaizduojantis visos giminės gyvenimą; 2. didelis epinis kūrinys (ppr. romanas), kuriame pasakojama šeimos arba herojaus gyvenimo istorija).

Yra žmonių, kurie rašo dienoraščius, žymisi svarbiausius savo ir savo šeimų gyvenimo momentus. Tačiau toli gražu ne kiekvieno šeimos užrašai virsta tikrų tikriausiu kasmėnesiniu laikraščiu, o kasmet – ir gražiai išleistu metraščiu. Tokiu unikaliu Lietuvoje dalyku galima laikyti Šimkavičių šeimos metraštį, kuris kasmet išleidžiamas Šimkavičių šeimos laikraščių pagrindu, kaip gražiai įrišta knyga. Tai tikrai dokumentinė knyga, kurioje sudėti ne tik svarbiausi Šimkavičių šeimos gyvenimo momentai, bet ir Lietuvos bei pasaulio įvykių kontekstas. Didžiausią darbą atlieka Povilas Šimkavičius, kuris leidžia ne tik savo šeimos kasmėnesinį laikraštį, kartą per metus – Šimkavičių šeimos metraštį, bet ir Karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ laikraštį. Žinoma, jam padeda visa redakcinė kolegija: žmona Vidutė, vaikai, tarsi nejučiomis į redakcijos veiklą įsijungia ir Povilo broliai Antanas su Juozu, ir jų šeimos nariai. Kiekvienas su džiaugsmu prisideda ir prie laikraščio, ir prie metraščio gimimo. Ir laukia nekantraudami kiekvieną mėnesį to šviesą ir džiaugsmą nešančio žinių šaltinio...

Taigi šiemet jau šeštąjį kartą įvyko Šimkavičių šeimos metraščio pristatymas. Šįkart Pašaminėje, kaime, kur ir yra Šimkavičių šeimos šaknys, kur gyvena, dirba ir kuria jau kelinta šios šeimos karta. Kur buvo siekiama išsaugoti lietuvišką žodį, lietuviškas tradicijas ir tai nė kiek nepasikeitė. Čia susirinko plati Šimkavičių giminė, artimiausi jų draugai, kaimynai, atvyko garbių svečių ir iš toliau. Metraščio recenzentas – docentas, socialinių mokslų daktaras Algimantas Zybartas iš Vilniaus, dimisijos kapitonas, Atsargos karininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Algirdas Kiburys su žmona Ona Kiburiene, dimisijos vyr. seržante. Atvyko ir būrelis svečių iš Latvijos, kur vienoje įmonėje dirba Juozas Šimkavičius, tad kolegos nusprendė, kad Šimkavičių šeimos metraščio pristatymas – tinkamiausias metas aplankyti bendradarbio gimtinę.

Šventę vedė lituanistė Danutė Bagdonavičienė, ne vieną iš tuokart sėdėjusių salėje mokiusi lietuvių kalbos, mokiusi pamėgti knygą, pajusti nepaprastą žodžio galią, atpažinti ir įvertinti gerą literatūrą ir pasisemti iš jos gyvenimiškosios išminties. Ji renginį pradėjo himnu meilei, kuris, pasak jos, labiausiai ir tiko gražios šeimynos gražiai šventei, kai susirenkama pasidžiaugti per metus nuveiktais darbais, pasiekimais, į šeimą atėjusiais naujais žmonėmis, gyvenimą nušvietusiais įvykiais ir kitais reikšmingais dalykais. Ir nieko nėra svarbiau už šeimą, kai stoja vienas šalia kito petys į petį, kai nepaskęsta smulkmenose, o susitelkia ties dideliais ir reikšmingais dalykais, ne tik šeimai, bet ir visuomenei.

Kadangi Šimkavičių šeimos metraštyje atsispindi svarbiausi Lietuvos įvykiai, paminimos reikšmingos datos, o praėjusiame pristatyme buvo daug dėmesio skiriama lenkų okupacijos metais Rytų Lietuvoje veikusioms lietuviškoms „Ryto“ draugijoms, tai tuomet ir nuskambėjo frazė „dideli lietuviai“. Prisiminta ji buvo ir šiemet, juk Šimkavičių šeima ir jų renginio svečiai ir toliau išlieka aktyvus savo šalies – Lietuvos – piliečiai.

Jau trečią kartą Šimkavičių šeimos metraščio pristatyme dalyvaujantis metraščio recenzentas docentas, socialinių mokslų daktaras Algimantas Zybartas sakė besijaučiąs šiame susiėjime tarsi giminaitis, nes iš metraščio puslapių visus neblogai pažįstantis. Jis pabrėžė, kad tai labai išsamus darbas ir, be abejonės, unikalus reiškinys, turintis išliekamąją vertę. Pasak socialinių mokslų daktaro, tai solidus darbas, į kurį redakcinė kolegija žiūri labai rimtai, ieško sprendimų įvairovės, įtraukia visas aktualiausias temas. Kadangi šis leidinys kasmet tobulėja, A.Zybarto įsitikinimu, jis galėtų išaugti net į knygą. Panašiai kaip J.Galsworthy „Forsaitų saga“. Idėja yra, o Šimkavičių šeimos redkolegijai darbštumo ir užsispyrimo netrūksta, tad visiškai realu tikėtis ir tokios knygos gimimo.

Vienas iš svarbiausių 2014-ųjų metų įvykių Šimkavičių šeimoje Juozo anūko Aido gimimas. Jam tai – pirmoji tokia šeimos šventė. Kiek paaugusioms panelėms Vakarei ir Radvilei jau teko dalyvauti. „Pavyzdžiui, ateis kokie 2100-ieji metai, paims močiutė Radvilė, močiutė Vakarė ir senelis Aidas į rankas Šimkavičių šeimos metraštį arba atsivers elektroninę jo versiją, rodys savo vaikaičiams ir džiaugsis, kokie šaunūs buvo mūsų bočiai, kokie plačiai mąstantys, įdomūs, ieškantys, - įtikinamai ateities viziją nupiešė A.Zybartas. - Na, gal tik nusistebės, kad labai jau senos technologijos buvo...“.

Metraščio svarbą ir magnetizmą pabrėžė ir Vida Šimkavičienė, kuri džiaugėsi, kad jo pristatymas kasmet tampa tuo, kas sutraukia šeimą, ypač, kai į amžinybę iškeliauja tėvai. „Lekiam, skubam, daug ko nepadarom, nerandam laiko svarbiausiems dalykams, tad smagu, kad yra toks metraštis, kuris kartą per metus sukviečia visus draugėn“, - sakė V.Šimkavičienė. Ir šiame 2013-ųjų metų Šimkavičių šeimos metraščio pristatyme buvo gausu gražių kalbų, palinkėjimų, apdovanojimų, suvenyrų, nominacijų už įvairius tais metais buvusius pasiekimus.

Jai pritarė ir kiti kalbėjusieji, o svečiai iš Latvijos pirmiausia savo sveikinimus išsakė latviškai. Buvo nesunku suprasti, juk lietuvių ir latvių kalbos panašios, nes giminingos. O Algirdo ir Onos Kiburių panevėžietiška tarme skaitomos eilės, atliekamos dainos pripildė renginio atmosferą šilumos ir dvasinės ramybės. Be to, tai taip pat puoselėjamas šeimos palikimas – viena daina iš užpraeito amžiaus, dar prosenelių dainuota, tačiau išsaugota iki dabar, matyt, kaip nematerialusis Kiburių šeimos paveldas keliaus ir toliau į ateitį.

Renginio metu dėmesio centre atsidūrė ir Juozas Šimkavičius, kaip tik tuo metu šventęs gimtadienį ir savo kūrybos 25-metį. Juozas – nagingas, kūrybingas ir šmaikštus medžio drožėjas, gražiai puoselėjantis savo namus, dosniai savo kūryba besidalinantis ir su artimaisiais. Kaip tik jis šeimai ir svečiams pristatė visą savo darbų galeriją. Kiekvienas jų turi savo istoriją, apipintas linksmais nutikimais, asociacijomis, atspindintis svarbiausius gyvenimo įvykius. Čia ir žmona Gražina dailiai sėdi, ir dirigentas Donatas Katkus, ir tvenkinio saugotojas tarsi koks dievas Neptūnas, ir velnias Puntuką nešantis, ir daug kitokių mažesnių ir didesnių skulptūrų. „Ėjau kartą malkų atsinešti, užkliuvo koja už kažkokios pliauskos, nesusilaikiau ir išsprūdo: „Velnias“, - linksmai kvatodamasis prisiminė Juozas. – Pakeliu pliauską, žiūriu – tikrai panašu į velnią. Ėmiau drožinėti ir patobulinau. Taip atsitiktinai atsirado ne vienas kūrinėlis“. Ir tokių smagių istorijų Juozas pripasakojo daug, kartais mintis ką nors išdrožti kyla visiškai netikėtai, pavyzdžiui, klausantis radijo laidų sėdint prie vairo ir važiuojant dirbti į kaimyninę Latviją ar grįžtant namo...

Taigi, kai bus leidžiamas 2014-ųjų metų Šimkavičių šeimos metraštis, neabejotinai čia paminėti įvykiai, faktai ir jausenos vėl bus jame.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis