Mes turime 744 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3224
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14087
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:77508

Adventas – naujų liturginių metų pradžia

2014 m. gruodžio 17 d. trečiadienis Nr. 95 (1433)

Adventas nėra vien lūkuriavimo laikas, o tikro budėjimo, veiklaus laukimo. Krikščionys, Kristaus sekėjai yra budrieji, atidūs, pastabūs ir veiklūs žmonės.

Mieli tikintieji, įžengėme į adventą – laukimo ir pasiruošimo laiką. Yra daug šviesių, džiugių laukimo momentų: kai šeima laukia gimsiančio kūdikio, kai vaikai laukia švenčių, bendruomenė – reikšmingų įvykių, seminaristas – artėjančių kunigystės šventimų, vienuolis ar vienuolė – amžinųjų įžadų dienos. Adventas – Jėzaus laukimas.

Taigi kartu su pirmuoju advento sekmadieniu visoje Bažnyčioje prasidėjo naujieji liturginiai metai, kurie bus pašvęsti paminėti pašvęstojo gyvenimo žmones – vienuolius ir vienuoles. Šiuose metuose prisiminsime atsiskyrėlių ir pirmųjų vienuolių gyvenimo liudijimus bei šio pašaukimo gyvenimo pradininkus ir platintojus šv. Benediktą, šv. Teresę Avilietę, šv. Ignacą Lojolą ir daug kitų šventųjų vienuolių, be kurių Bažnyčios gyvenimas būtų buvęs skurdesnis. Taipgi visoje visuotinėje katalikų Bažnyčioje esame kviečiami šiais liturginiais metais melstis už naujus pašaukimus ir ypač rūpintis ne kiekybe, bet šių pašaukimų kokybe.

Popiežius Pranciškus ragina Bažnyčiai būti mesijine, tai yra savo tikėjimą liudijančia Bažnyčia. Daugelio šis liudijimas yra suprantamas kaip kalbėjimas, ar išėjimas į gatves su gitara. Jėzus, kalbėdamas apie Joną Krikštytoją kaip liudytoją (plg. Jn 5), tą patį sako ir pašvęstiesiems bei visiems pakrikštytiesiems: „Jūs – pasaulio šviesa“. Galime būti Jėzaus liudytojais, nebūtinai būdami oratoriais. Geras liudytojas tas, kuris savo konkrečiu gyvenimu paliudija apie Viešpatį. Nes tikėjimas nėra technika, kurią galima išmokti ir nėra žinojimas, negalima atlikti tyrimų ar įrašinėti į kompaktinį diską ir jį perduoti. Tikėjimas remiasi patirtimi, degančia širdimi Viešpačiui. Tad šią patirtį galima tik paliudyti.

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Pašvęstojo gyvenimo metų ženkle matome balandį virš vandenų, įdomų gaublį ir tris žvaigždes. Šiandien noriu kalbėti apie trijų žvaigždžių šviesą, kuri spindi ne tik vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems.

Pirmoji žvaigždė – tai gyvenimo atidavimas Kristui, savęs susiejimas su Juo. Kristus yra krikščionio, o tuo labiau vienuolio ir vienuolės gyvenimo atskaitos taškas, Tėvo Žodis ir Jo malonė mums, paslėptas lobis, brangus perlas, dėl kurio apsimoka parduoti viską, ką turi, kad tik jį įsigytum. Jis yra gyvenimo atrama.

Antroji žvaigždė, kuri šviečia pašvęsto gyvenimo žmonėms ir visiems krikščionims – tai supratimas, kad viską gauname kaip dovaną. Kalėdos – didžioji Dievo dovana žmonėms. Būtent tai primena, turi priminti visos mūsų dovanėlės, kurių laukiame ir kurias dovanojame per šventes. Iš tiesų viskas yra dovana: gyvenimas, talentai, pašaukimas. „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ – klausia apaštalas Paulius (1 Kor 4, 7).

Trečioji žvaigždė – priklausymas Dievo vaikų bendruomenei, Bažnyčiai. Pats vienas su savo sugalvotais požiūriais ir praktikomis galiu būti tik prietaringas, bet ne tikintis. Tikiu dėka kitų, kartu su kitais, kitų tikėjimas ir gyvenimas stiprina mane, o aš juos. Sekti Kristų, tai ne vien teoriškai Jį pripažinti Dievo Sūnumi, bet konkrečiai įsipareigoti ir keisti savo gyvenimą; Kristaus nurodyta artimo meilė nėra vien abstraktus posakis ar gražus polėkis, bet konkretus tarnavimas. Jis išsiskleidžia tik bendruomenėje, kai save susieju su kitais. Visi esame Bažnyčioje ir ją sudarome. Vienuoliai ir vienuolės yra bendruomenėje ir bendruomenė. Klusnumas tampa bendruomeninio tarnavimo išraiška. Kitus tada priimame ne kaip varžančius, trukdančius ir tik šiaip ne taip pakenčiamus, o kaip būtiną pagalbą savo gyvenimo ir tikėjimo kelyje. Ir ne tik tada, kai malonu, gera su jais būti, bet ir tada, kai sunku. Net ir šis sunkumas yra konkrečios meilės kelias, kuriuo vieninteliu galiu eiti su Kristumi pas Tėvą.

Komentuodamas pašvęstųjų gyvenimo metų logotipe pavaizduotus paukščio sparnus, Popiežius primena jog mes visi turime tokius sparnus – Kristų. Pašvęstojo gyvenimo žmonės, išskirtinai rinkdamiesi Jį rodo, kad tai svarbiausia ir užtenka pilnatviškam gyvenimui. Skaistumo įžadas ne nuskurdina gyvenimo medžio, o atveria Kristui, suvienija su Juo.

Mielos seserys ir broliai, net ir svyruojant gyvenimo medžio šakoms žinokite, kad turite sparnus – Kristaus sparnus. Dar tvirčiau Jo laikykitės, statykite jį į savo gyvenimo centrą, tada viskas atsistos į savo vietą. Gerai žinome, kiek daug pretendentų stoti į mūsų gyvenimo centrą: visų pirma aš pats/pati su savo požiūriu, vertinimais, veikimo būdu. Reikia nuolat budėti, kad mūsų gyvenimas visų pirma būtų susietas su Kristumi ir Juo remtųsi.

Šiame kelyje, šiame gyvenime svarbiausias laikas taip pat yra tas, kuris atiduodamas, praleistas tariamai nieko neveikiant ir negaminant. Tai maldos, širdies pokalbio ir artimos sielos bendrystės su Dievu laikas. Toks gyvenimas – dovanotas ir atiduotas gyvenimas atsiveria pilnatvei, pranokstančiai žmonijos istoriją ir vedančiai į amžiną bendrystę su Dievu. Ir vėl reikia budėti, nes taip dažnai norime patys sukurti saugią aplinką, kurią garantuotų daiktai, žmonės, žinios. T.y. turėti savotišką „atsarginį variantą“ Viešpaties teikiamam saugumui.

Brangūs tikintieji, šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai, prasidedant naujiesiems liturginiams metams, mums primena, jog Krikščioniškasis tikėjimas yra ne beveidžio ar neapibrėžto dievo išpažinimas, o gyvojo Dievo, kuris yra Jėzuje Kristuje, Žodyje, kuris tapo kūnu, įžengė į mūsų istoriją ir apsireiškė kaip žmogaus Išganytojas. „Tikėti, - sakė popiežius, - reiškia paaukoti savo gyvenimą Tam, kuris vienintelis gali suteikti tikėjimui pilnatvę laike ir atverti ją vilčiai, kuri peržengia laiką“.

Linkime mums visiems šiuose beprasidedančiuose naujuosiuose liturginiuose metuose galingų tikėjimo sparnų, kuriais Dievas mus neša ir kelia, o skristi galime tik įsikibę į Jį. Linkime suvokti ir priimti esmines dovanas, kurias gauname ir kurias atiduodame, dalinamės su kitais. Taip pat kurti ir patirti konkrečią bendrystę, kuri suvienija ne tik su broliais ir seserimis, bet ir su Tuo, iš kurio gavome gyvenimą, tikėjimą ir pašaukimą.

Kunigas Dovydas GRIGALIŪNAS

 
Reklaminis skydelis