Mes turime 442 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4545
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14732
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90762
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pokalbis su jubiliatu apie darbą, politiką, medžioklę...

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis Nr.71 (1118)

Šią savaitę gražų 70 metų jubiliejų švenčia žinomas rajone žmogus Valierius Navickas. Kada besutiktum gerbiamąjį Valierių Navicką, jis visada žvalus, energingas, linksmas. Gražaus ir prasmingo jubiliejaus išvakarėse kalbėjomės su Valieriumi Navicku apie gyvenimą, apie tai, kaip iš Biržų krašto kilusiam ponui Valieriui Švenčionių kraštas tapo artimas ir savas, nes čia prabėgo gražiausi, produktyviausi jo gyvenimo metai, pasižymėję aktyvia darbine ir visuomenine politine veikla. Čia sukūrė šeimą, užaugino vaikus, džiaugiasi gyvenimo pasiekimais, branda.

 

Pasirinko pienininko specialybę

- Esu kilęs iš Biržų rajono Naujikų kaimo. Tėveliai buvo pirma ūkininkai, paskui kolūkiečiai, o aš 1958 metais išvažiavau mokytis į Belvėderio pieno pramonės technikumą. Kodėl pasirinkau tokią specialybę? Jeigu atvirai, rengiausi stoti į miškininkystės technikumą, bet paklausiau draugų, dėdės ir pasirinkau pienininkystę. Baigęs tris mėnesius padirbau, ir į sovietinę armiją trejiems metams paėmė. Tarnavau netoli namų, vos už 110 kilometrų, Rygoje. Po kariuomenės pradėjau ieškoti darbo. Atvažiavau darbo ieškodamas į Vilnių. Vilniaus pieno kombinato direktorius Petras Griciūnas pasiūlė važiuoti vyr. inžinieriumi į Švenčionis arba į Molėtus. Aš jam ir sakau: „Aš nei Švenčionių, nei Molėtų nežinau, man tas pats“. Vis dėlto pasirinkau Švenčionis, kur direktoriumi dirbo toks Algis Pakarklis, kurį dar nuo technikumo laikų pažinojau. Į Švenčionis aš atvažiavau 1965 m. rugsėjo 25 d. Taip ir likau visiems laikams.

Tuometinėje Švenčionių sviesto gamykloje V.Navickas ilgiau neužsibuvo. Pastebėję jauną energingą specialistą, partijos komiteto vadovai paėmė dirbti instruktoriumi.

- Niekas tada labai neklausė, ar tu nori ten dirbti. Pasiūlė ir turėjai eiti, - atskleidė tų laikų realybę V.Navickas. – Darbas man buvo ne prie širdies, tad retkarčiais vis išreikšdavau savo norą sugrįžti į gamyklą pagal specialybę. Po kurio laiko po įvairiausių peripetijų man visgi pavyko sugrįžti į sviesto gamyklą, bet jau į direktoriaus pareigas. Buvusį direktorių perkėlė į Eišiškes. Švenčionių sviesto gamyklai vadovavau 5 metus. Po to gavau pasiūlymą dirbti Žemės ūkio valdybos viršininko pavaduotoju. Įdomus sutapimas – ten taipogi dirbau 5 metus. Iš ten išėjau gavęs pasiūlymą vadovauti kuriamai agrochemijai. Deja, nuo chemikalų atsirado sveikatos problemų, tad gavau naują paskyrimą – vadovauti Cirkliškio žemės ūkio technikumui. Tai buvo ilgalaikė „stotelė“ – dirbau 27 metus.

 

Mokymo įstaigai vadovavo 27 metus

Perėjimas iš vienų pareigų į kitas, vis atsakingesnes, jau nemažą darbo ir vadovavimo patirtį turinčiam Valieriui Navickui nebuvo sunkus ar skausmingas. Atvirkščiai, suteikė vertingos patirties. Tuo metu, kai jis pradėjo vadovauti, Cirkliškio žemės ūkio technikume vyko darbas dviem frontais – vyko ir mokymo procesas, ir gamybinė veikla.

- Iš šalies gali atrodyti, kad gamyba trukdė mokslui, bet, manau, jog kaip tik atvirkščiai, nes teorines žinias moksleiviai galėjo įtvirtinti praktikoje, o tai jau visapusiškai naudinga, - vertina tuometinį mokymo būdą V.Navickas, kuriam tada, atėjusiam iš gamybos, pavyko surasti bendrą kalbą ir su pedagogų kolektyvu. - Gal tą sėkmingai padaryti padėjo ir mano charakteris? Aš visada linkęs žmogų pirma išklausyti, o tik po to priimti sprendimus. Visada laikiausi tokio principo. Pirmą kartą pamatęs, kad žmogus kažką ne taip padarė, nudėdavau, kad nepastebėjau, antrą kartą įspėdavau, palikdamas šansą pasitaisyti, o trečią kartą jau priimdavau sprendimus. Visi tą žinojo, ir tų principų laikiausi, kol dirbau.

Kai paklausiau, ar mokymo įstaigos buvimas padėjo išsaugoti Cirkliškio dvarą, jis kiek pagalvojęs atsakė:

- Ko gero, taip. Ten, kur dvaruose nebuvo valstybinių įstaigų, dvarai sunyko, o mes, kiek galėjome, tvarkėme. Statėme ir kitas patalpas, plėtėme gamybinę bazę. Tais laikais vos sutalpindavome moksleivius. Liūdna, kad dabar jų vis mažėja – bet ši problema – visos Lietuvos skaudulys. Jauni žmonės išvažiuoja, kuria šeimas svetur, mokinių mažėja ne tik Švenčionių profesinio rengimo centre, bet ir bendrojo lavinimo mokyklose.

 

Apie pomėgius ir politiką

Pakalbėję apie darbinę veiklą, palietėme ir laisvalaikio bei politikos.

- Laisvalaikio, kai dirbau technikume, beveik nebuvo. Tekdavo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais dirbti. Vis dėlto surasdavau truputį laiko ir parodą aplankyti, ir aktyviam pomėgiui – pamedžioti. Medžioklėje man visada buvo ir yra svarbu ne trofėjus, o pabūti gamtoje, pabendrauti. Kartai net ir matydamas netoliese esantį gražų žvėrį, nepakeldavau šautuvo. Vieną kartą teko matyti tokį unikalų vaizdą, kuris akivaizdžiai įrodo žvėrių protingumą, netgi gudrumą. Stovėjome linijoje laukdami, kol varovai išvarys kokį nors žvėrį, ir staiga matome, kaip iš miško išbėga vilkė su trimis vilkiukais, kurie lyg pagal komandą atsitūpė ir lyg laukė vilkės sprendimo, o toji blaškėsi iš vieno kampo į kitą, kol staiga, pajutusi artėjant varovus, pašoko ir su visa drausminga šeimyna sėkmingai pabėgo per upelį. Vilkai tik pasakose kvailoki, o iš tikrųjų - oi kokie gudrūs.

Dar viena mano gyvenimo sritis, kuriai atiduota nemažai laiko, tai darbas rajono savivaldybės taryboje, kuris prasidėjo dar tarybiniais laikais ir tęsėsi beveik du dešimtmečius. Būdamas rajono savivaldybės tarybos narys, kiek galėdamas stengiausi padėti žmonėms.

Daugiau kaip 40 metų dalyvaudamas rajono valdyme, ir sovietiniais, ir Nepriklausomos Lietuvos laikais, supratau paprastą tiesą – dirbdami kartu, vieningai, galime nuveikti daugiau. Gaila, kad opozicijoje esantys dažnai stengiasi, jog rajonui būtų kuo blogiau. Paskutinėse kadencijose teko atlaikyti ir didžiulį spaudimą, bet jį atlaikiau. Tvirtybės suteikė ir man padėjo šeimos palaikymas. Esu dėkingas likimui, kad šalia manęs visada buvo patikimi, dori žmonės. Tai padėjo išlikti savimi, neišduoti savo principų, - atsisveikindamas sako jubiliejų švenčiantis Valierius Navickas.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis