Mes turime 419 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3779
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19980
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96010
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Neapgintos disertacijos lobiai

2015 m. kovo 25 d., trečiadienis, Nr.25 (1458)

Šį pasakojimą apie žmogų, kurį pažįsta nemažai žmonių Švenčionių rajone ir, ko gero, ne tik, norėčiau pradėti R.Sharmos žodžiais: „Niekas negali sustabdyti žmogaus, kuris nepasiduoda. Nuspręskite širdimi, kad ir kas nutiktų, jūs toliau žengsite savo keliu ir stengsitės kurti nuostabų gyvenimą“. Šie žodžiai labai tinka Marijono Smagurausko gyvenimui apibūdinti, nes nepaisydamas kliūčių ir išbandymų, šis žmogus neišdavė savo įsitikinimų.

Bet apie viską iš pradžių. O ta pradžia buvo Kančiogino kaime, šalia gražaus Kančiogino ežero, čia ir gimė būsimasis pedagogas Marijonas Smagurauskas.

- Pradinę mokyklą lankiau netoli gimtojo Kančiogino esančiame Valėnų kaime. Baigęs pradinę, toliau mokslus tęsiau Stoniūnuose, iki kurių buvo beveik 6 kilometrai, tad į abu galus susidarydavo beveik 12 kilometrų. Žiemą eidavome tiesiai per ežerą – vis šiek tiek sutrumpėdavo kelias. Žinoma, būdavo nelengva įveikti tą atstumą, ypač žiemą, o dar ir vilkų tuomet buvo nemažai. Visada nešdavomės šiaudų, kad kilus įtarimui uždegtume ir taip atbaidytume. Buvo baisoka kartais, bet ir įdomu.

Baigęs mokslus Stoniūnuose tėvams pageidaujant įstojau mokytis į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. Tėvams mokytojo profesija atrodė lyg švyturys nykioje pokario kasdienybėje. Kartu su manimi mokėsi daug žmonių, kurie vėliau tapo žinomais. Buvo ir būsimų mokslininkų, ir aktorių, - pokalbį apie pirmuosius žingsnius į žinių pasaulį pradeda Marijonas Smagurauskas.

Po Švenčionėlių pedagoginės mokyklos jau prasidėjo Marijono Smagurausko darbas mokykloje. Ir tam pedagogui nė dvidešimties metų nebuvo. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad taip galėjo būti, bet buvo, nes trūko mokytojų, o vaikų kaimuose ir miesteliuose buvo daug.

- Pirma mano darbo vieta buvo Jaciūnai. Man tada buvo 18 metų. Jaciūnų septynmetė buvo mišri, ten mokėsi ir lietuviai, ir lenkai. Direktoriumi buvo rusas A.Travkinas. Paskyrė mane pionierių vadovu ir antraeilėm pareigom mokytoju. Labai jau nenorėjau būti aš tuo pionierių vadovu ir galvojau, kaip čia išsisukt iš tų pareigų. Tuomet švietimo skyriui vadovavo Banevičienė, o komjaunimui vadovavo mano buvusi mokytoja Mildažienė. Jos ir paprašiau, kad padėtų. Vienintelis kelias buvo gauti papeikimą. Aš su tuo mielai sutikau, o gavęs papeikimą tapau pradinių klasių mokytoju. Po metų mane paskyrė direktoriumi. Tuomet man buvo 20 metų. Įsivaizduokit, kad tam 20-mečiam direktoriui ir pinigus atlyginimams iš Švietimo skyriaus nešti tekdavo, nes jokie autobusai nevažinėjo. Beje, savo darbą nuo Jaciūnų pradėjo ir Konstantas Ramelis. Aš su jo broliu pedagoginėje mokykloje mokiausi, o Konstantas – metais anksčiau baigė. Kažkaip pavyko rasti su mokytojais bendrą kalbą. Greitai Jaciūnuose liko tik pradinė, o mane paskyrė į tuomet Švenčionių rajonui priklausiusią Grikepelę, bet keičiant rajonų ribas Grikepelė atsidūrė Ignalinos rajono teritorijoje, o manęs neišleido Švenčionių švietimo skyrius ir perkėlė į Švenčionėlius. Dirbdamas Švenčionėliuose, įstojau į Dailės institutą mokytis neakivaizdiniu būdu, ten studijavai meno istoriją. Studijavau 6 metus. Po to dar ir aspirantūroj sugalvojau studijuoti. Rašiau ir disertaciją, bet jos neleido gintis. Prie Istorijos instituto buvo menotyros sektorius, ten ir mokėmės. Baigęs turėjau būti dailės istorikas, bet, deja, tam nelemta buvo išsipildyti, - šiek tiek liūdnokai sako mano pašnekovas Marijonas Smagurauskas.

- Kodėl? Kas sutrukdė gintis parašytą disertaciją? – klausiu gerokai nustebęs.

- Priežastis labai proziška – atsisakiau bendradarbiauti su KGB. O buvo taip. Kai baigiau 1966 metais Dailės institutą, buvau daug kur kviečiamas dirbti. Galėjau dirbti pas Budrį, galėjau dirbti pas Glemžą. Man šios pavardės gerai žinomos, bet aš nemėgau vadovauti, man prie širdies buvo pedagogo darbas. Paskui gavau pasiūlymą stoti į aspirantūrą. Mano kandidatinės disertacijos tema buvo „16-17 amžių Lietuvos grafika“. Tai buvo mano diplominio darbo, kurį parašiau ir apsigyniau baigdamas Dailės institutą, tąsa. Rašant teko nemažai dulkių nupūsti nuo leidinių, gulinčių ne tik Lietuvos archyvuose ir saugyklose, bet ir Maskvoje, Minske, Lvove, Kijeve, tuometiniame Leningrade ir kitur.

- O koks jausmas, kai paimi į rankas prieš kelis šimtmečius išleistą knygą, kitokį leidinį?

- Tai žodžiais nenusakomas jausmas, kuris tave tiesiog užveda. Apima azartas. Tai lyg narkotikai. Sėdi dienų dienas bibliotekose ir vis ieškai, o atradęs džiaugiesi lyg mažas vaikas.

- Ar daug su Lietuva susijusių leidinių yra archyvuose ir saugyklose už Lietuvos ribų?

- Labai daug. Žinoma, nelengvai jas ir gaudavau. Ypač Leningrade sunkiai sekėsi. Tik po to, kai sužinojo, kad iš Švenčionių rajono ir kai nuvežiau vaistažolių fabriko produkcijos, darbai paspartėjo, nes reikėjo ne tik leidinį surasti, bet ir nufotografuoti. Teko turėti rankose labai daug retų leidinių, daug ir medžiagos buvo surinkta, ir kai jau artėjo viskas prie gynimo, kai jau faktiškai turėjau paskyrimą dirbti į Dailės institutą vyr. dėstytoju, vieną dieną mane einantį sustabdė pažįstamas, su kuriuo mokiausi Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje, tuomet dirbęs KGB, ir turėjo pulkininko laipsnį. Su juo susitikdavome, bendraudavome, o tądien jis man sako: „Nori sėkmingai apsiginti disertaciją, dirbti Dailės institute, turi bendradarbiauti su KGB, nes važinėsi į užsienį, o būna atvejų, kad pasiprašo prieglobsčio, tad pasižadėjimas bendradarbiauti – lyg savotiškas saugiklis“. Žinoma, aš nesutikau būti skundiku, ir pasakiau, kad nepasirašysiu jokio bendradarbiavimo popierėlio. Į tai man buvo pasakyta: „Kiti pasirašo ir tu pasirašysi, kitaip kentėsi“. Kitą dieną gavau naują pasiūlymą – eiti kadriniu KGB karininku. Būčiau iškart gavęs majoro laipsnį, trijų kambarių butą Žirmūnuose. Vėl atsisakiau. Čia susiklostė panašiai kaip mano tėvui, kuris grįžęs iš tarnybos lenkų kariuomenėje būtų gavęs žemės kelis hektarus, bet atsisakė. Jis liko be papildomų žemės hektarų, o aš – ir be darbo Dailės institute, ir su neapginta disertacija. Teko grįžti į Švenčionėlius, bet ir čia laukė ne pyragai. Tiesa, metus dar išdirbau valandininku, bet po to dar kartą atsisakiau bendradarbiauti, tai jau buvo paskutinis taškas. Gerai, kad Švenčionėlių vidurinės mokyklos direktorius Baranauskas nors bendrabučio auklėtoju priėmė. Sunku net įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tuomet Švenčionių vykdomojo komiteto pirmininku dirbęs Vytautas Mačionis, kurį aš laikau Angelu Sargu. Tik jo dėka aš nebuvau sužlugdytas, - šyptelėjęs sako Marijonas Smagurauskas. Paskui ilgai mes apžiūrinėjome, vartėme neapgintos disertacijos medžiagą. Kiek nuostabių reprodukcijų, apie kai kurias Lietuvoje gal net nežinoma. Paimi į ranką fotografiją su Lietuvos didikų atributika, su pirmųjų leidinių nuotraukomis. Tai fantastiškas jausmas, ir net negali įsivaizduoti, ką prieš kelis dešimtmečius jautė kuklus žmogus Marijonas Smagurauskas, surinkęs tą medžiagą, kuri taip ir guli jo kambaryje. Kaip bebūtų, bet tai neįkainojamas turtas, kuriuo kol kas niekas negali pasinaudoti, nes nežino apie jo egzistavimą. O kai paklausiau Marijono, ar nesigaili savo apsisprendimo nepaklusti sistemai ir prarasti galimybę kilti karjeros laiptais, jis ramiai atsako:

- Matyt, toks likimas. Aš ir dabar taip pasielgčiau, nes šiandien mano sąžinė rami, aš jaučiuosi švarus, o garbės aš gyvenime niekados nesiekiau.

Štai tokia istorija apie žmogų, kuris norėdamas gyventi švaria sąžine atsisakė bendradarbiauti su KGB ir taip užkirto sau galimybę gintis disertaciją, dirbti Dailės institute, o reikėjo mažmožio – padėti parašą ant sutikimo bendradarbiauti, bet tai jam buvo tas pats, kaip nelabajam parduoti sielą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis