Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono – ugniagesių globėjo, gaisrų sergėtojo – diena. Kas gi buvo tas šventasis Florijonas, kurį savo globėju laiko ugniagesiai. Pagal legendą, šventasis Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį kaimą. Kadangi vėliau už tai, kad tarnaudamas Romos imperijos kariuomenės raštininku, sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, pranešė apie tai tėvams, ir vaikai buvo išgelbėti, pats Florijonas buvo pasmerktas mirti. Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių nuo nelaimių, stichijų, gaisrų gelbėtoju. Lietuvoje nuo seno buvo tikima, kad Šv. Florijonas sergsti nuo gaisrų. Šv. Florijono diena Lietuvoje buvo minima iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, o atkūrus nepriklausomybę, ji vėl tapo ugniagesių gelbėtojų profesine švente, kuri minima gegužės 4 dieną. Nuo 2012 m. ši diena įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.

O dabar pažvelkime į ugniagesybos raidą Lietuvoje. Metraščiuose pirmas įrašas apie gaisrą Vilniuje užregistruotas 1366 metais, o seniausias dokumentas su Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos organizavimu siekia 16 amžiaus pradžią, kai 1505 metų rugsėjo 6 d. kunigaikštis Aleksandras išleido Privilegiją, įpareigojančią miestelėnus imtis priešgaisrinės apsaugos. 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas II pasirašė Privilegiją, kuri patvirtino Vilniaus miesto nuolatinę priešgaisrinę įgulą ir pats jai padovanojo 100 vandens pompų. Profesionalios priešgaisrinės apsaugos atsiradimu galima laikyti 1802 m. birželio 7 d., kai Vilniuje įsteigta nuolatinė ugniagesių komanda iš laisvai samdomų gyventojų. Komanda turėjo 4 didelius ir 16 mažų rankinių siurblių, kelis vežimus su statinėmis vandeniui vežti.

Antrą šimtmetį skaičiuoja ir Švenčionių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Jos pareigūnai savo profesinę šventę paminėjo gegužės 5 d., o šventinis minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas, Švenčionių dekanas Medardas Čeponis ir Strūnaičio parapijos klebonas Aldas Čeponis. Mišių metu buvo pašventintos ypatingos atnašos – ugniagesių gelbėtojų darbe naudojami įrankiai, apsaugos priemonės. Pasibaigus šv. Mišių aukai, iškilmingai prisiekė du nauji ugniagesiai gelbėtojai Vytautas Nalivaika ir Karolis Lamauskas.

Po Mišių Švenčionių parapijos klebonas Medardas Čeponis pašventino Vilniaus APGV Švenčionių PGT automobilius. Po to renginys persikėlė į Nalšios muziejų. Čia ugniagesius gelbėtojus su profesine švente pasveikino Vilniaus APGV Švenčionių PGT viršininkas Sigitas Jusys, Vilniaus APGV viršininkas Rimantas Steponavičius, Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas Medardas Čeponis, Švenčionių seniūnė Ina Sinienė, Vilniaus AVPK Švenčionių RPK viršininkas Josif Kuzmickij, VSAT Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos vadas Andrejus Nikitinas ir kiti.

Kaip ir kiekvienos profesinės šventės proga buvo įteikta nemažai apdovanojimų. Vilniaus APGV viršininko Rimanto Steponavičiaus įsakymu padėkomis Už pagalbą vykdant gelbėjimo darbus buvo paskatinti Valentin Bykovskij, Gintaras Jukna, Dainius Vaitkėnas, Valdas Saulis, Marius Kriaučiūnas, Sergej Daniševskij. Vilniaus APGV viršininko padėkos buvo įteiktos ir Švenčionių PGT pareigūnams: Andrejui Ustinovičiui, Dariui Slabadai, Jurijui Gaiduliui, Tadeuš Kulešo. Švenčionių rajono mero Rimanto Klipčiaus padėkos buvo įteiktos Priešgaisrinės apsaugos tarnybos prie Švenčionių r. savivaldybės administracijos ugniagesiams gelbėtojams Artūrui Bojarūnui, Henrikui Kairiui ir Giedriui Rudžiui bei Vilniaus APGV Švenčionių PGT darbuotojams Mariui Rusteikai, Vytautui Uzialai, Algirdui Viziniui ir Dainiui Žilėnui.

Vilniaus APGV Švenčionių PGT viršininkas Sigitas Jusys, padėkojęs visiems už sveikinimus, Nalšios muziejaus direktorei Alytei Šiekštelienei įteikė dovaną – ugniagesio gelbėtojo ekipuotę, naudojamą gaisrų gesinimo metu. Tad dar vienas eksponatas papildė gausius muziejaus fondus.

Po oficialios dalies ugniagesiams gelbėtojams ir svečiams koncertavo Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos moksleiviai ir pedagogai. O užbaigti šį pasakojimą norėčiau vieno iš palinkėjimų žodžiais: „Kad jūs turėtumėte kuo mažiau darbo, bet atlyginimas nuo to nemažėtų“. Iš tiesų, kai nėra gaisrų, nėra ir nuostolių, kuriuos padaro ugnis. Juk ne veltui sakoma: „Vagis praeina – sienos lieka, ugnis praeina – lieka pelenai ir degėsiai...“

Algis JAKŠTAS