Praėjo nemažai laiko nuo pirmo karto, kai rašiau apie Valdemarą Prunskų, apie jo kūrybą. Per tuos metus Valdemaras surengė ne vieną savo tapybos parodą. Dešimtys darbų papuošė pažįstamų ir nepažįstamų žmonių namus, butus. Sunku net įsivaizduoti, kad be jo grojimo praeitų bent viena liaudiškos muzikos šventė rajone. Jis ne tik groja, tapo, bet ir stengiasi savo patirtimi dalintis su jaunimu – vadovauja kolektyvams.

Ir štai aš vėl pas Valdemarą Prunskų, tik šį kartą ne Švenčionyse, o jaukioje sodyboje Reškutėnų kaimo pakraštyje. O kur gi buvo Valdemaro Prunskaus kūrybos pradžia? Kas paskatino į rankas paimti teptuką? Nuo šių klausimų ir prasideda mūsų pokalbis.

- Viskas prasidėjo dar besimokant Ignalinos vidurinėje mokykloje. Kodėl Ignalinos? Nes iki Ignalinos tiesiąja vos 7 kilometrai, o iki Švenčionių ar Švenčionėlių gerokai toliau. Mano klasiokas Mamertas Panavas – žinomo poeto Petro Panavo brolis – labai gražiai piešė, ir aš pabandžiau. Iš pradžių sekėsi sunkokai, bet po kurio laiko pradėjo sektis tapyti akvareles. Ten, kur mokslo metais gyvenau, pas tetą „ant buto“, priklijavau savo akvarelių. Vasarą iš tuometinio Leningrado atvažiavo vasarotojas dailininkas Venedikt Adajev, Repino akademijos dėstytojas. Jam patiko mano akvarelės ir patarė nemesti, o dirbti toliau. Tas paskatinimas man labai buvo svarbus, o ir mūsų bendravimas tęsėsi apie 30 metų. Tos pažinties dėka aš turėjau galimybę ir Ermitažą bei kitus tuometinio Leningrado, dabar jau Sankt Peterburgo, muziejus aplankyti, pamatyti didžiųjų dailininkų kūrinius, nes turėjau kur apsistoti, - pasakojimą apie kūrybos pradžią pradeda Valdemaras Prunskus.

- Tavo paveiksluose dominuoja gamta?

- Dailininkas Venedikt Adajev mano kūrybai davė didžiulį postūmį, įtaką. „Dirbk natūroj, gamtoj. Tapyk tai, ką matai“, - sakė man jis. Žinoma, įtakos turėjo ir muziejų lankymas. Visa tai įkvepia, ir tai natūralu. Juolab, kad gyvendamas vaizdingame Švenčionių krašte negali netapyti gamtos. Žavėjausi ne tik didžiųjų pasaulio, Rusijos dailininkų, ypač peizažistų, darbais, bet ir Lietuvių dailininkų, tokių kaip Žmuidzinavičius, Vienažinskis bei kitų, kūriniais. Man artimas klasikinis tapybos stilius, nors dabar vis labiau žavi impresionistų tapyba. Man peizaže ypač patinka tapyti vandenį. Kas be ko, ir vienas kitas portretas yra nutapytas. Nemažai paveikslų esu nutapęs religinėmis temomis, bet tai dažniausia būna užsakymai. Jei tapai religine tema, turi žinoti siužetą. Aš iš viso daug paveikslų išdovanoju, - sako mano pašnekovas, o po kiek laiko tęsia pasakojimą toliau. – Antras postūmis mano kūrybai ir tobulėjimui buvo kursai, į kuriuos, kai dirbau kultūros srityje, mane pasiuntė Vanda Stanevičienė. Surinko iš visos Lietuvos mus, 13 žmonių, į tuos dailininkų apipavidalintojų kursus, ir dėstė mums geriausi Dailės akademijos dėstytojai. Kiekvieną dieną dvejus metus vien akademiniam piešimui buvo skiriama po 3 valandas, o kur dar kitos disciplinos. Nauda buvo didžiulė. Dabar aš net eskizų nedarau, tapau iš karto dažais.

- Vasarą, kai lankiausi vaikų stovykloje, mačiau kaip mokei vaikus akvarelės paslapčių...

- Akvarelė man labai patinka nuo pat kūrybos pradžios. Juk ir dailininkui iš Piterio Venedikt Adajev patiko pirmosios mano akvarelės. Akvarelės tapyboje yra daugiau paslapties, kartais sunku prognozuoti, koks vienu ar kitu atveju bus galutinis rezultatas, todėl tenka daryti kelis variantus, tik taip gali geriausią išrinkti, - šyptelėjęs sako Valdemaras Prunskus, ir čia pirmą pokalbio dalį apie dailės mūzą lyg ir baigėme, o tolesnis mūsų pokalbis pakrypo apie kitą Valdemaro kūrybos mūzą – muziką.

- Valdemarai, kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

- Muzika taipogi mane nuo jaunystės lydi. Iš pradžių pradėjau cimbolais groti, nes kitokio instrumento nebuvo galimybių nusipirkti, o cimbolai buvo kaimo meistrų daryti, juos pusvelčiui įsigijau. Išmokęs groti cimbolais, nusipirkau nedidelį 32 bosų vokišką „Honer“ akordeonėlį. Neblogas cyplys buvo. Pradžioje groti mokiausi pats, vėliau jau šiek tiek pasimokiau. Taip pamažėle ir iki gero akordeono „Montrini“ priėjau. Tuo metu Reškutėnų bažnyčioje vargonininkavo toks Juška Aloyzas, jis mokėsi Talat-Kelpšoje, ir aš iš jo mokiausi. Taip ne tik liaudiškas melodijas, bet ir rimtesnius kūrinius pradėjau groti. Praktiškai esu liaudies muzikantas, bet čia nieko blogo nematau. Kaip tapyti, taip ir groti man smagu, su malonumu dalyvauju su savo kolegomis ne tik rajono šventėse, o ir pačiam tenka imtis vadovo rolės.

- Ar  nesipyksta  tarpusavyje  dvi  tavo  kūrybos  mūzos?

- Tai kad draugiškai jos sugyvena. Nes kai tapai, tai negroji, o jei groji, tai netapai. Dar ir su poezija retkarčiais padraugauju. Turiu parašęs virš 700 eilėraščių. Gal padarius gerą atranką ir knygutė išeitų, - pasakodamas apie savo įvairialypę kūrybą sako Valdemaras Prunskus, kuris su malonumu savo patirtimi dalinasi ir su vaikais vasaros stovyklose. Nuolat kelia reikalavimus ir savo kūrybai, ir jei kas nors nepatinta, pertapo. Beje, ir su žmona Genovaite jis susipažino per muziką. Grojo vestuvėse, po to susitiko ir sukūrė šeimą.

Trumpam palikę pokalbį apžiūrime akvareles, o jų susikaupę labai daug ir viena už kitą gražesnės. Atrinkti labai sunku. Štai tiek mūzų kuklaus ir nuoširdaus žmogaus Valdemaro Prunskaus gyvenime, o ir kūrybinių sumanymų dar daug. Ir dabar jo viena paroda eksponuojama Nalšios muziejuje, kita – neseniai po renovacijos atidarytame Reškutėnų tradicinių amatų centre, o kiek parodų būtų galima dar surengti surinkus visus išdovanotus darbus...

Algis JAKŠTAS