Mes turime 298 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3689
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13876
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89906
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Išsipildė dar viena fotografo Jono Barzdėno svajonė

2015 m. birželio 10 d. trečiadienis, Nr.54 (1478)

Anksčiau buvo populiarus toks posakis: „Jei nori žmogui sukurti problemų – padovanok fotoaparatą“. Ir nors dabar fotografuoja beveik visi: kas fotoaparatu, kas telefonu, kas planšete, bet kaip ten bebūtų, norint padaryti gerą nuotrauką, reikia ne tik geros fototechnikos, bet ir atsidavimo mėgstamam užsiėmimui.

Gamtos fotografą Joną Barzdėną pažįstu labai seniai, abu esame baigę Mielagėnų vidurinę mokyklą (Ignalinos r.), ten besimokydami ir pirmuosius žingsnius į fotografijos paslapčių pasaulį žengėme, o ir gamtos fotografija abiems prie dūšios. Jonas Barzdėnas fotografijoje nuolat ieško ko nors naujo, dar neišbandyto. Prieš kurį laiką padarė daug gražių fotografijų iš skraidyklės, o dabar dar viena iššūkis – su kolegomis važiavo į Estiją fotografuoti meškų. Iš ten sugrįžusį Joną ir pakalbinau. Kalbėjomės ne tik apie meškų fotografavimą, bet prisiminėme ir fotografinio kelio pradžią.

- Mano fotografavimas prasidėjo nuo žvėrių fotografavimo. Laikydamas rankose tėvo nupirktą „Smeną“ laksčiau paskui stirnas ir kitus žvėris. Su „Smena“ nufotografuoti laukinį žvėrį faktiškai galimybių nebuvo, bet noro buvo daug. Tiesa, lapiukus vieną kartą iš labai arti visgi pavyko nufotografuoti. Gyvenome mes tada netoli Mielagėnų, prie Pečiulio miško prigludusiame vienkiemyje, tad gamta buvo mano antrieji namai. Net po to, kai persikėlėme gyventi į Mielagėnus, aš nuolat lankiausi savo vaikystės miške ir jo apylinkėse, - prisimindamas savo pirmuosius žingsnius fotografijoje pasakoja Jonas Barzdėnas.

- Jonai, ar tai, kad augai gamtos apsuptyje, turėjo įtakos pasirenkant miškininko profesiją?

- Ko gero, turėjo. Kadangi ankstyvoji vaikystė prabėgo nuošaliame vienkiemyje, gyvenvietėje nelabai pritapau, o su fotografija nesiskyriau ir studijuodamas, ten net lankiau visuomeninių profesijų fakultetą, įgijau fotokorespondento specialybę. Kadangi tuomet įsigyti padorų fotoaparatą buvo problema, džiaugiausi įsigijęs „Zenitą“, kurį „kankinau“ 25metus, o kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, atsirado ir daugiau galimybių fotografuoti ne tik laukinius žvėris, paukščius, bet ir atsivėrė didesnės galimybės peizažo fotografijai. Man skaitmeninės fototechnikos atsiradimas buvo gaivaus oro gurkšnis kūryboje. Juolab, kad ir pigiau išeina, nereikia pirkti nepigiai kainuojančių fotojuostų ir kitų priedų. Dabar visa tai galima padaryti su mažesnėmis sąnaudomis, o fotoaparatų galimybės leidžia fotografuoti ir prastomis sąlygomis, tamsesniu paros metu, o gamtoje fotografuojant laukinius žvėris ar paukščius – tai išsigelbėjimas. Nors man maloniau fotografuoti gyvąją gamtą – žvėris paukščius – bet, paradoksas, konkursuose laimiu peizažų grupėje. Kad ir „Gintarinio žalčio“ konkurse. Iš penkių, trijuose laimėjau antrą vietą už peizažus.

- Esi nufotografavęs ne tik stirnas, briedžius, bet ir vilką natūralioje aplinkoje vienas pirmųjų Lietuvoje nufotografavai...

- Kol kas tik lūšies dar neteko natūralioje aplinkoje nufotografuoti. Jų ilgą laiką mūsų krašte nebuvo. Dabar Labanoro girioje jų jau yra, pėdsakus teko matyti, gal pasiseks ir nufotografuoti. Esu nufotografavęs nemažai ir stambesnių paukščių, mažesnių, kažkaip, nefotografuoju.

- O kaip kilo mintis važiuoti į Estiją fotografuoti meškų?

- Tą mintį brandinau gal kokius metus, vis nepavykdavo suderinti. Nufotografuoti mešką tikrai norėjau. Nors teko lankytis ir Karelijoje, ir Altajuje, kur meškos gyvena, bet sutikti neteko. Žinoma, ir važiuodamas į Estiją negali būti tikras, kad pasiseks. Nuvažiavęs beveik 700kilometrų gali grįžti tuščiomis. Juk ten meškos gyvena laisvėje ir ten, kur yra įrengtos vietos fotografavimui, jos tiesiog maitinamos ir tiek. Čia tas pats, kaip medžiotojai maitina šernus. Žinoma, sėdėdamas įrengtame bokštelyje, su nerimu laukiau, ateis ar ne šleivakojė. Mums su Vytu Knyva tiesiog pasisekė. Atėjo dar palyginti šviesiai. Pirmieji prie „vaišių stalo“ pasirodė lapės, mangutai, ir vienu metu pastebėjome, kad jie dingo, ir čia pasirodė mūsų ilgai laukta meška. Galimybę fotografuoti turėjome palyginus ilgai, gal kokį pusvalandį, paskui ji dingo ir pasirodė šernai. Nesitiki, kad stambus lokys būtų šernų išsigandęs, gal kaip tik tikėjosi kokį vieną sumedžioti, bet pastarieji greitai dingo, o po kurio laiko meška vėl pasirodė, ir mes su Vytu dar galėjome fotografuoti. Dabartinė fototechnika leidžia ir tamsesniu paros metu fotografuoti. Džiaugiuosi, kad dar viena mano svajonė išsipildė. Jausmas nuostabus pabūti visai netoli to galingo laukinio žvėries, jį stebėti, fotografuoti. Tokios akimirkos suteikia nepakartojamo žavesio ir gauni nemažai adrenalino, - baigdamas mūsų pokalbį sako fotografas Jonas Barzdėnas, kuris fotografuodamas nuolat ieško ko nors naujo, dar neišbandyto. Įdomu, ką jis sugalvos kitą kartą? Į šį patetinį klausimą atsakys laikas, o kol kas Jonas džiaugiasi sėkminga išvyka į Estiją ir nufotografuotos meškos nuotraukomis.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis