Mes turime 118 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:809
mod_vvisit_counterŠią savaitę:23007
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:165000

Kad būtų mažiau gedulo ir daugiau vilties, jog visa tai nebepasikartos

2015 m. birželio 17 d. trečiadienis, Nr.56 (1480)

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse – 1939 m. agresyvios totalitarinės valstybės Vokietija ir SSRS pasirašė susitarimus, kuriais pasidalijo interesų sferomis Rytų Europoje. Pagal Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarties slaptą papildomą protokolą (vadinamąjį Molotovo–Ribbentropo paktą) Lietuva pateko į SSRS interesų sferą. Šie tarptautinės teisės normoms prieštaraujantys slaptieji susitarimai nulėmė tolesnę įvykių raidą ir skaudų Lietuvos valstybės likimą ilgiems dešimtmečiams.

1939 m. rudenį sukūrusi prielaidas Lietuvos okupacijai, 1940 m. pavasarį SSRS balandžio–birželio mėnesiais Lietuvos pasienyje sutelkė gausias Raudonosios armijos pajėgas. Karinis pasirengimas vyko kartu su diplomatiniu pasirengimu ir veiksmais agresijai pateisinti. Pasirašiusi taikos sutartį su Suomija, SSRS ėmė kaltinti Lietuvą antisovietine politika ir tarpvalstybinių sutarčių laužymu. Ultimatumas Lietuvai buvo pareikštas SSRS agresijai palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis ir esant įtemptai Lietuvos vidaus politinei padėčiai.

1940 m. birželio 15 d. rytą Raudonosios armijos daliniai stovėjo prie Lietuvos sienos išeities pozicijose, pasirengę pradėti karinį puolimą, o jos specialieji daliniai vykdė suplanuotas provokacijas. Apšaudžius Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje (Varėnos r.), žuvo policininkas Aleksas Barauskas, o netoli Eišiškių apie pusšimtis raudonarmiečių įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir įsitvirtino maždaug už 150 metrų. Birželio 15 d. 15 val. Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną. Sulaužydama pagrindines tarptautinės teisės normas ir principus, Lietuvos ir SSRS sutartimis įtvirtintus pasižadėjimus, Sovietų Sąjunga birželio 15-ąją įvykdė agresiją prieš Lietuvos valstybę, okupavo ir karine jėga primetė jai savo valią. Dviem dienomis vėliau, birželio 17-ąją, SSRS okupavo Latviją ir Estiją.

Okupacijos ir aneksijos pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Deportaciją vykdė LSSR ir iš SSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos, jų turtą pasisavindavo trėmimų vykdytojai.

Švenčionėliuose vykusiame Vidos Vilutienės parengtame projektiniame Gedulo ir Vilties dienos paminėjime istorijos pamoką vedusi Stasė Černiauskienė pateikė ne tik šiuos istorinius faktus. Dėliodama istorijos mozaiką, mokytoja pažymėjo, kad sovietų okupantai sunaikino tiek Lietuvos žmonių, kiek jų buvo sunaikinta per visą XIX amžių vykusių karų ir okupacijų.

1941 m. birželį ir 1945–1952 m. vykdytas Lietuvos gyventojų genocidas (šis žodis kildinamas iš lotynų kalbos ir reiškia giminės, genties išžudymą) pirmiausia buvo nukreiptas į inteligentus, vėliau – rezistentus, jų rėmėjus, o po to – ir į paprastus darbščius žmones, kurie neefektyviam sovietinės Rusijos ūkiui buvo reikalingi kaip nemokama darbo jėga. Labiausia norėta palaužti tuos, kurie galėjo priešintis okupacijai, o paprasti žmonės bus įbauginti. Įvairiais skaičiavimais, daugiau nei 300 tūkst. buvo ištremti į Sibirą ir įkalinti sovietų valdžios. Jie išsibarstė Sibiro lageriuose ir po įvairius Sovietų Sąjungos kampelius. Daug jų žuvo, kiti neturėjo galimybės sugrįžti į Lietuvą.

Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai prasidėjo šv. Mišiomis Švenčionėlių bažnyčioje, kurias laikė kunigas Dovydas Grigaliūnas. Jis linkėjo visiems kuo mažiau gedulo ir kuo daugiau vilties, kad tokie baisūs dalykai daugiau nepasikartotų. Kantrybė, gebėjimas ištverti, neišsižadėti krikščioniškojo gyvenimo, pasak kunigo Dovydo, padėjo ir tremtyje, padeda ir dabar.

Po Mišių iškilminga eisena su priekyje jaunimo nešama Lietuvos vėliava pajudėjo link Švenčionėlių geležinkelio stoties, iš kurios prieš 74 metus pajudėjo pirmieji tremtinių prigrūsti ešelonai.

Prie paminklinio akmens susirinkusieji sugiedojo Lietuvos Respublikos himną, Milda Petkevičienė grojo smuiku, Švenčionėlių meno mokyklos kanklininkės (mokytoja Milda Matijošiūtė) pagrojo kelis kūrinėlius, dainavo Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokytojos Jūratės Vitkauskienės vadovaujamas ansamblis „Atgaja“, Kazimiero Pranskaus – „Aušrelė“, Gyčio Šalnos vadovaujamas Švenčionėlių bažnyčios choras. Pasisakė Švenčionių rajono meras Rimantas Klipčius, kalbėjo rajono tremtinių ir politinių kalinių organizacijos vadovas Vytautas Tautvaišas, be kita ko prisiminęs ir keletą paradoksalių istorijų apie tremtį. Renginį vedė Vida Vilutienė ir Richardas Leleiva. Čia pat aikštėje vyko ir dailės pleneras „Vilties paukščiai“, kuriame dalyvavo Švenčionėlių meno mokyklos dailės mokytojai su mokiniais, Švenčionėlių „Carito“ dienos centro „Šypsenėlė“ vaikai (vadovė Nijolė Nadelkienė). Geležinkelio stotyje buvo demonstruojama filmuota istorinė medžiaga, tremtinių pasakojimai iš ankstesnių projektų, veikė paroda iš Nalšios muziejaus fondų. Atminimo žvakutės buvo uždegtos perone prie memorialinės lentos.

Po istorijos pamokos, kuri vyko Švenčionėlių kultūros centre, patriotines lietuvių dainas atliko postfolk grupė „Tuman“ (vadovė Milda Petkevičienė). Labai gražiai ekspromtu įsipynė ir Bužinskienės perskaitytas jos pačios sukurtas eilėraštis – atsakymas anūkei, kuris vis prašo močiutės papasakoti apie tremtį. Vėliau renginio dalyviai dar susėdo prie lietuviško sūrio ir giros pasišnekėti, pasidalinti prisiminimais, prisiminti tuos, kurie galvas padėjo Sibiro platybėse, ir tuos, kuriuos jau dabar pakirto ligos ar senatvė. Kas kaip galėdamas atvyko į renginį, o už tuos  kurie jau nebegali arba jų nėra tarp gyvųjų, atėjo vaikai, anūkai ir proanūkiai, kad tik atminties gija nenutrūktų...

Prisiminti, kaip viskas prasidėjo, birželio 15-ąją pakvietė ir Švenčionėlių miesto biblioteka, atsiliepusi į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuotą netradicinį birželio 15-osios – Okupacijos ir genocido dienos – minėjimą. Renginys pavadintas „Ilgesys su parašte – tremtis“. Minėjimo simboliu pasirinkta duona, kuria buvo vaišinami bibliotekos lankytojai, renginio dalyviai. O pagrindiniu motyvu tapo Vlado Kalvaičio „Odė duonai“ iš jo knygos „Sustiprinto režimo barakas“, kurioje vaizduojami autentiški autoriaus išgyvenimai tremtyje. Šį kūrinį skaitė Leonarda Vilčiauskienė, Švenčionių r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė. Apie duonos reikšmę lietuvio gyvenime kalbėjo Gražina Jarmalytė, smuiku grojo Karolis Breidokas, jam akomponavo Marina Tkačenko, bibliotekoje eksponuojama paroda apie tremtį iš Nalšios muziejaus fondų.

Lauždami ir glausdami prie lūpų kvapnią juodą lietuvišką duoną dabar jau sunkiai beįsivaizduojame, ką reiškė namie keptos duonos riekelė tremtiniui, kuris sunkiai dirbo, šalo, alko, o tikros duonos kvapą ir skonį dažniausiai pajausdavo tik sapnuose.

Irena POŽĖLIENĖ