Mes turime 345 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3666
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8073
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:136825

Kunigas Dovydas Grigaliūnas atsisveikina su Švenčionėlių parapija

2015 m. birželio 20 d. šeštadienis, Nr.57 (1481)

Praėjo dveji metai, kai gavęs kunigo įšventinimus vikaru į Švenčionėlių šv. Edvardo parapiją buvo paskirtas Dovydas Grigaliūnas. Greitai praėjo tie pora metų, ir štai po Joninių, gavęs vyskupo paskyrimą, kunigas Dovydas Grigaliūnas išvyksta į Vilnių, į Šv. arkangelo Rapolo parapiją.

Kinų DAO filosofai, kalbėdami apie laiką, teigia: „Kiekvieną dieną mūsų laukia trys neišvengiamybės: turime įvertinti ir priimti praeitį, drąsiai sutikti dabartį ir planuoti ateitį.“ Kaip tik apie šias tris neišvengiamybes ir kalbėjome su kunigu Dovydu, sėdėdami jaukiame klebonijos kambarėlyje.

- Švenčionėlių parapija – pirmoji parapija mano kunigystės kelyje. Gavęs paskyrimą aš jau žinojau, kas tai per parapija, nes teko čia būti per praktiką, o ir kurso draugas čia gyvena, tad tekdavo lankytis. Po dviejų čia praleistų metų aš galiu pasakyti, kad esu labai laimingas, kad kunigystės kelią pradėjau čia, o ne dideliame mieste, nes ten nėra tokio artimo kontakto tarp kunigų ir parapijiečių, o čia geriau vienas kitą pažįsti, ypač artimiau su žmonėmis susipažįsti kalėdodamas, o kalėdojau abejus metus. Juk užėjęs į butą ir pasišneki, pasidomi, kaip žmonės gyvena. Taip atsiranda glaudesnis ryšys tarp kunigo ir parapijiečio. Atsirado maldos grupelės. Įdomu buvo dirbti mokykloje, ypač su gimnazistais, kuriuos domino ne tik programiniai dalykai, bet ir klausimai apie kunigystę, kaip tampama kunigu ir panašiai. Visi tie veiksniai suteikia galimybę geriau pažinti žmones. Man ši patirtis be galo brangi. Didmiestyje tikrai neturėčiau tokios patirties. O kaip smagu, kai krikštyti vaiko ateina šeima, kurią prieš porą metų sutuokei. Toks atvejis buvo ne vienas. Švenčionėlių parapija – daugiatautė, tad teko ir lenkų kalba šv. Mišias aukoti, bendrauti su lenkų tautybės žmonėmis, bet tai paskatino išmokti lenkų kalbą, kurios man reikės ir kunigaujant Vilniuje. O dar viena kalba prie mano jau mokamų, manau, irgi geras indėlis. Kunigaudamas Švenčionėlių parapijoje jaučiau tą didžiulį įnašą, įdirbį, kurį čia paliko dirbę kunigai. Tai jaučiasi ir stipriai. Dar vienas parapijos bruožas – į mišias renkasi žmonės ir netenka mišių aukoti tuščioje bažnyčioje. Kalėdodamas pamačiau, kad daug jaunimo išvažiuoja arba išvažiavę, bet tai visos Lietuvos problema, o tai, kad parapijos tradicijos gyvos, akivaizdžiai parodo ir tai, kad kasmet apie 50vaikų priima Pirmąją Komuniją, - pradėdamas mūsų pokalbį apie Švenčionėlių parapijoje praleistą laiką pasakoja kunigas Dovydas Grigaliūnas.

- O kaip pedagogo darbas?

- Gana įdomią patirtį įgavau dirbdamas su mokiniais. Be to, man būtų buvę nuobodoka, tai padėjo ir geriau pažinti augančią naują kartą, įsiklausyti į jos lūkesčius. Manau, kad ieškojimas atsakymų į mokinių keliamus klausimus davė abipusę naudą.

- Dovydai, ar tarnystė Švenčionėlių parapijoje buvo ir galimybė geriau pažinti šią Lietuvos dalį?

- Žinoma, kad taip. Juk aš išaugau Klaipėdoje ir geriau žinojau vakarinę Lietuvos dalį, o būdamas čia turėjau puikią progą susipažinti ne tik su gražia Švenčionėlius supančia gamta, bet ir visu Švenčionių rajonu ir net kaimyninius Ignalinos rajonu, nes buvau kviečiamas į atlaidus, lankiau čia tarnaujančius kursiokus Šio krašto tautiškumo įvairovė manęs negąsdino, nes augau internacionalinėje Klaipėdoje, o ką jau bekalbėti apie Jeruzalę, kur teko kažkiek laiko gyventi. Juk ten ne tik religijų, bet ir tautų maišalynė. Man tokie iššūkiai patinka. Juk ir Vilniuje Šv. Rapolo parapijoje teks mišias aukoti ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Čia, Švenčionėliuose, įgyta patirtis man bus naudinga.

- Keliomis kalbomis gali bendrauti?

- Lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų. Kiekviena išmokta kalba – tai naujos galimybės bendrauti.

- Vadinasi, iš Švenčionėlių parapijos, iš šio krašto išsiveži gerus įspūdžius ir potyrius?

- Aišku, kad taip. Čia aš daug ko išmokau. Pirma parapija kunigui – tai lyg starto aikštelė, nes turi daug ko išmokti. Tai, ko išmokai seminarijoje, reikia pritaikyti praktikoje, o praktikoje, realiame gyvenime labai dažnai daug kas skiriasi nuo teorijos. Čia bendraudamas su žmonėmis negali vadovautis šablonais. Čia ne tik gamta graži, bet ir žmonės tikintys, gražūs savo vidiniu pasauliu.

- Su kokiomis mintimis išvyksti į naują paskyrimo vietą?

- Esu šiek tiek susipažinęs su ta parapija, ir tai jau gerai. Gyvensiu visai arti bažnyčios. Dirbsime dviese su klebonu, o kadangi parapija didelė, dažnai į pagalbą ateina reziduojantys kunigai. Ten bus daug intensyvesnis darbas. Vilniuje, žinoma, aktyvesnis kultūrinis gyvenimas, gal dar ir ką nors pastudijuoti sugalvosiu. Gal net į lenkų kalbą labiau galėsiu gilintis. Aš visą laiką stengiuosi įgauti naujų žinių. Toks jau mano būdas. Visai neseniai teko lankytis Vatikane, kur per Sekmines dalyvavau Švento Tėvo aukojamose šv. Mišiose, bendravau su ten studijuojančiais lietuviais kunigais. Turiu tokią slaptą mintį ir ten gilinti studijas. O kalbant apie kunigavimą Vilniuje, ten gyvenimas bus intensyvesnis ir laukia tikra rugiapjūtė, nes čia, Švenčionėliuose, galėjai ramiau susidėlioti savo darbo grafiką, o ten bus kitaip, bet jau sakiau, kad gyvenimo iššūkiai man patinka.

- Jei po kurio laiko gautum pasiūlymą vykti klebonu į Švenčionėlių parapiją, ar priimtum jį?

- Be abejo, nes aš jau pažįstu šią parapiją, jos tradicijas, žmones. Čia per tuos pirmuosius du kunigystės metus įsitikinau savo pasirinkto kelio teisingumu. O kaip bus iš tikrųjų, ar dar kada atves mane čia kunigo kelias, parodys laikas. Palikdamas šią parapiją, linkiu jai ir čia gyvenantiems žmonėms išnaudoti dvasines tikėjimo vertybes, mokėti atsirinkti, kur yra tikrosios vertybės, - baigdamas mūsų pokalbį sako kunigas Dovydas Grigaliūnas, kuris sekmadienį, birželio 21dieną, šv. Mišiomis atsisveikins su Švenčionėlių šv. Edvardo parapija ir jos tikinčiaisiais ir išvyks tęsti savo tarnystės Dievui ir žmonėms į Vilnių, į Šv. arkangelo Rapolo parapiją.

Algis JAKŠTAS