Mes turime 141 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1798
mod_vvisit_counterŠią savaitę:32265
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:32265

Švenčionys tapo antraisiais Moisiejaus Preiso namais

2015 m. liepos 25 d. šeštadienis, Nr.54 (1490)

Praėjo 70 metų, kai Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Prieš 70 metų, jau pačioje karo pabaigoje, 1945 m. gegužės 2 d., baigėsi ir ilgas, beveik penkerius metus trukęs švenčioniškio Moisiejaus Preiso kelias per mirties lagerius. Nedaug, labai nedaug buvo tokių žmonių, kurie liko gyvi, perėję hitlerininkų sukurtą žmonių naikinimo sistemą. Tokių žmonių buvo vienetai, vienas iš jų – Moisiejus Preisas, kuris liko gyvas vienintelis iš Preisų šeimos, laimingai gyvenusios Kaune. Ir nors dirbo tik vienas tėvas, kuris turėjo savo dirbtuvėles ir parduotuvę, bet to užteko, kad galėtų į aukštuosius mokslus leisti tris dukras, o ir jaunėliui sūnui Moisiejui visko užteko. Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo tautinės nesantaikos. Draugiškai su lietuviais gyveno ir žydai. Vaikščiojo vieni pas kitus į svečius. Ir Moisiejaus geriausias draugas buvo bendraamžis Albinas. Albino tėvas buvo kiemsargis ir gyveno su šeima visai netoli Preisų namų. Su Albinu Moisiejus žaisdavo, bėgdavo pas draugus į uostą. Šiek tiek nerimo sukėlė 1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija. Bijodamas, kad šeimos neišvežtų į Sibirą, Moisiejaus Preiso tėvas šiek tiek sumažino savo gamybą, nes nemažai turtingesnių žydų šeimų jau buvo išvežtos, bet tie atsiradę suvaržymai buvo smulkmena, palyginus su laukiančiomis kančiomis ir praradimais.

 

Idilė baigėsi 1941 m. birželio 22-ąją

Nerūpestinga Moisiejaus Preiso, kuriam tuo metu tebuvo vos dešimt metų, vaikystė baigėsi 1941 m. birželio 22 d., kai hitlerinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, kurios sudėtyje tuo metu jau buvo ir Lietuva. Nors vokiečių kareivių Kaune dar nebuvo, bet prasidėjo pirmieji žydų pogromai, ir prasidėjo jie Vilijampolėje, kur gyveno gausi žydų bendruomenė. Baltus raiščius ant rankovių užsirišę „baltaraiščiai“ žudė visus žydus, kurie tik pasitaikydavo jų kelyje. Iš kur tokia neapykanta tiems, su kuriais gyventa šalimais, bendrauta? Į šį klausimą sunku atsakyti, bet tokių, kurie žudė, buvo mažuma. Didelė dalis lietuvių kaip galėdami stengėsi padėti žydams, nors ir patys rizikavo, bet slėpė žydus nuo siautėjančių „baltaraiščių“, kurie atėjo ir į Ugniagesių gatvę, kur gyveno ir Preisų šeima. Kadangi vyresnysis Preisų kaimyno kiemsargio sūnus buvo su „baltaraiščiais“, tai jis įspėjo tėvus apie artėjantį pogromą. Atbėgęs į Preisų namus Moisiejaus draugas Albinas liepė niekam neiti iš namų, o jo motina, atėjusi į Preisų namus, įsitaisė verandoje ir ėmė skusti bulves, ir kai atėjo baudėjai prie Preisų namo, Antanas pasakė, kad čia žydų nėra, kad tai jo motina skuta bulves. Taip kaimynų lietuvių dėka tą dieną mirtis aplenkė Preisų namus, bet daug jų kaimynų žydų buvo nužudyta, sušaudyta. Šaudė ištisas šeimas. Kai į Kauną įžengė vokiečiai, žydų tautybės asmenims buvo uždrausta eiti į parduotuves, sėdėti skveruose. Už taisyklių nesilaikymą buvo žiauriai baudžiama, dažniausia žmogų tiesiog nušaudavo. Bet reikėjo kažkaip gyventi, maitintis. Kadangi puikiai kalbėjo lietuviškai, tai nusiėmęs privalomą nešioti šešiakampę žvaigždę, kartu su draugu Albinu bėgdavo į parduotuves apsipirkti, taip šeima galėjo išgyventi. Sąlyginė, kelis mėnesius trukusi ramybė baigėsi, kai Vilijampolėje buvo įkurtas getas, ir buvo paskelbtas okupacinės vokiečių valdžios įsakymas dar likusiems gyviems žydų tautybės asmenims per 24 valandas palikti savo namus ir persikraustyti į getą. Pasiimti buvo leista tik būtiniausius daiktus. Preisų šeima, užverdama namų duris, kur liko visas užgyventas turtas, daugiau į juos nebesugrįžo, nes iš Vilijampolės geto buvo tik du keliai – į 9-tą fortą, kur buvo masiškai šaudomi žmonės, arba į koncentracijos stovyklas.

 

Mirties kelias nuo Kauno geto iki Dahau

Į getą suvarytus žmones į mažus kambarėlius kimšo lyg silkes į bačką. Tame kambarėlyje, kuriame prieglobstį gavo Preisų šeima, gyveno apie 15 žmonių. Atsineštas maistas greitai baigėsi, tad teko valgyti viską, ką galima pavadinti maistu. Tam, kad išgyventum, turėjai dirbti. Dirbo ir vaikai. Moisiejus Preisas dirbo kojinių fabrike. Kartais lietuviai, laiveliais perplaukę upę, per tvorą permesdavo vienokio ar kitokio maisto, bet tai buvo lašas jūroje, kai gete gyveno tūkstančiai žmonių, bet jų vis mažėjo ir mažėjo, vieni mirdavo, kitus vykdomų „akcijų“ metu atskirdavo ir varydavo į 9-tą fortą sušaudyti. Taip ne tik žmonių mažėjo, bet ir geto teritorija mažėjo. Vieną dieną buvo sudeginta netoli geto buvusi ligoninė. Sudegino kartu su gydytojais, kurių dauguma buvo žydai, ir ligoniais, kurių dauguma buvo lietuviai. Žmogaus gyvybė tuo metu buvo kaip snaigė – papūtei ir nėra. „Akcijų“ metu Preisų šeimą mirtis vėl aplenkė. Beje, prižiūrėtojai buvo daugiausia vokiečių uniformas vilkintys ukrainiečiai, buvo ir lietuvių, o viduje geto tvarką prižiūrėjo iš žydų paskirti policininkai. Vieną dieną geto gyventojai buvo išrikiuoti ir nuvaryti į geležinkelio stotį. Čia žmones pradėjo rūšiuoti. Moisiejų įsodino į sąstatą, kuris pajudėjo į Študhofo mirties lagerį, po kurio laiko – į Osvencimą. Įdomiai ir sadistiškai elgėsi budeliai. Atvykusius sutikdavo su orkestru tiek Študhofe, tiek Osvencime. Vaikai turėjo dirbti. Dirbo ir Moisiejus. Prižiūrėtojai ir Osvencime buvo ukrainiečiai. Osvencime žmonių nešaudė, čia buvo įrengtos dujų kameros, vaikai, kurie neatitiko nustatyto ūgio, taip pat keliavo į dujų kameras. Moisiejui ūgio užteko ir mirties pavyko išvengti. Kiekvieną dieną į Osvencimą atveždavo tūkstančius žmonių ir suvarydavo į dujų kameras, kurios buvo panašios į dušines, tik nežinojai, ar iš čiaupų dujos pasklis, ar vanduo bėgs. Nužudydavo, po to sudegindavo krematoriumo krosnyse, o pelenus naudojo kaip trąšas. Žiauru ir ciniška, bet taip buvo. Vieną dieną Moisiejų su kitais susodino į vagonus ir išvežė į Študhofą. Ten buvo labai trumpai, bet likimas padovanojo susitikimą su tėvu, o tolumoje pamatė ir motiną su seserimis. Trumpa akimirka, išlikusi visam gyvenimui. Iš Študhofo ešelonas pajudėjo į Dahau, paskutinį mirties lagerį, kurio baisumus teko patirti Moisiejui Preisui. Į Dahau atvykusius taip pat pasitiko su orkestru. Lieka tik stebėtis vokiečių cinizmu ir noru pasityčioti iš pasmerktųjų. Daug pažeminimų ir nepakeliamų sunkumų teko patirti Moisiejui Preisui ir Dahau, ir kai kartais jau atrodė, kad mirtis neišvengiama, įvykdavo stebuklas ir jis išvengdavo mirties. Vienas tokių stebuklų – paties žiauriausio prižiūrėtojo vokiečių karininko poelgis.

- Buvo toks žiaurumu neprilygstantis vokiečių karininkas, kuris nepatikusį kalinį galėdavo mirtinai užkapoti kareivišku kastuvėliu. Kai jis įeidavo, visi apmirdavo, nes nežinojai, kuris gali tapti eiline šio žiauraus žmogaus auka. Aš tada prie preso dirbau, kapojau metalinę armatūrą. Nuo šalčio stingo rankos, kraujavo delnai. Vieną dieną tas karininkas užėjo pasišildyti prie besikūrenančios statinės, kuri stovėjo visai netoli mano darbo vietos. Atsistojo ir stebi mane. Pradėjau nebodamas skausmo dar greičiau dirbti. Ir staiga matau, kad piršto mostu vokietis liepia man prieiti. „Dabar jau viskas“, - šmėkštelėjo mintis. Priėjęs prisistačiau, žinoma, savo numerį, kurį atsimenu ligi šiol, pasakiau. O jis klausia, iš kur esu, atsakiau, kad iš Kauno. „O, Kovno, žinau, ten buvau“, - sako vokietis, paskui paklausė, kas tėvai. Pamelavau, kad fabrikantai, o kai paklausė pavardės ir aš pasakiau, kad mano pavardė Preis, vokietis dar labiau nustebo, nes ir jo pavardė buvo Preis. Nežinau, ar dėl pavardės, ar dėl kitų priežasčių, man davė kitą darbą – kūrenti krosnelę sargybinių būdelėje, net kai susirgau ir kurį laiką negalėjau kūrenti, manęs nesušaudė, kaip buvo įprasta. Su tuo karininku šilti santykiai išliko ir toliau iki stovyklos likvidavimo, - prisimena prieš 70 metų vykusį gyvenimo epizodą Moisiejus Preisas.

 

Ilgas kelias namo

Karas artėjo į pabaigą. Tą jautė ir kaliniai. 1945 m. balandžio 25-27 dienomis buvo likviduotas ir Dahau lageris. Pirmoji likusių gyvų kalinių kolona, kurioje buvo apie 10 tūkstančių žmonių, Alpių kryptimi pajudėjo balandžio 25-26 dienomis. Vėliau paaiškėjo, kad visi žmonės buvo sušaudyti. Su antrąja kolona Dahau paliko ir Moisiejus Preisas. Vilties, kad juos paliks gyvus, buvo nedaug, bet gegužės 2 dieną likusius gyvus išvadavo amerikiečių kariškiai. Pradžioje patikrino, surašė viską, o ir valgyti davė kiek nori, tik perspėjo, kad valgyti reikia po truputį, kitaip galėjo ištikti mirtis. Pirmą kartą Moisiejus ir kramtomos gumos paragavo, ir pirmą juodaodį pamatė. Visi vairuotojai buvo juodaodžiai. Po kelių dienų visus išvaduotus kalinius nuvežė į Miuncheną. Gyveno kareivinėse, buvo visai neblogai, bet norėjosi į namus. Pagaliau ėmė registruoti, išdavė vokiečių, lenkų, rusų ir anglų kalbomis parašytą dokumentą, kuris suteikė galimybę, kad sulauktum pagalbos. Nors turėjo galimybę likti Vakaruose, Moisiejų Preisą traukė į gimtąjį Kauną, dar buvo gyva viltis surasti ką nors iš artimųjų, bet tai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti. Daugiau nei pusę metų Moisiejus Preisas keliavo iki Lenkijos. Visa bėda dar ir tai, kad jis blogai mokėjo rusų kalbą, susikalbėti su rusų karininkais ir kariais buvo sunku. Vargais negalais Vilnių pasiekė, čia jį vienas žydas Gurvičius priėmė mokiniu į remonto dirbtuves. Ten, Vilniuje, ir sužinojo, kad nei tėvų, nei seserų neliko. Mokiniu Moisiejus buvo net 5 metus, kol vieną kartą vienas inžinierius, taip pat žydų tautybės, pasiūlė eiti dirbti mechaniku į galanterijos gamyklą. Moisiejus visgi nuvyko į Kauną pasižiūrėti, kaip atrodo jo gimtieji namai. Naujieji šeimininkai net į vidų neįleido, galima sakyti, išmetė lauk. Labai skaudėjo dėl tokio žmonių poelgio, nes nieko iš jų neprašė, tik vieno iš trijų likusių dviračių. Ypač skaudu buvo, kai išgirdo skambantį laikrodį. Iš to apsilankymo liko tik vienintelė fotografija ir negyjančios prisiminimų žaizdos.

 

Švenčionys tapo antraisiais namais

Dirbo gamykloje prie siuvimo mašinų, jas tvarkė, remontavo, gavo paaukštinimą. Nors ir neturėdamas išsilavinimo, bet tvarkėsi puikiai, net ir pirmąjį konvejerį gamykloje sumontavo ir paleido. Po kurio laiko Moisiejų Preisą pasiuntė į Maskvą į kvalifikacijos kėlimo kursus. Nors rimtų kursų ir nebuvo, bet pažymėjimą gavo, o tai buvo dar vienas laiptelis į geresnes pareigas. Sugrįžęs į Vilnių gavo inžinieriaus-mechaniko pareigas. Dirbdamas Naujojoje Vilnioje susipažino ir su žmona Zofija, kuri taip pat buvo žydė. Pragyveno kartu apie 60 metų.

O tada iš ministerijos gavo siuntimą į Švenčionis, kur buvo pradėta siuvimo fabriko statyba. Reikėjo sumontuoti siuvimo mašinas. Direktorius Gutmanas net savo kabinetą turėjo Preisų šeimai atlaisvinti. Fabrikas plėtėsi, ir Moisiejui Preisui darbo buvo užtektinai. Taip ir prabėgo čia, Švenčionyse, visas likęs Moisiejaus Preiso gyvenimas. Kai buvo dviese su žmona, buvo linksmiau, dabar jau pora metų, kai ji iškeliavo į amžinybę, ir jos mirties dieną Moisiejus Preisas uždega žvakes.

Bandė jis ir savo vaikystės draugą Albiną surasti, bet nesėkmingai, buvusi kaimynė papasakojo, kad jis pasitraukė su vokiečiais. Vyresnį jo brolį Antaną areštavo rusai. Teko Moisiejui Preisui pasišnekėti ir su tais, kurie gyrėsi šaudę žydus. Visko jo ilgame ir nelengvame gyvenime buvo, o apie pačius sunkiausius ir žiauriausius gyvenimo metus primena ant sienos iškabintos fotografijos, daiktai, tarp kurių garbingą vietą užima ir aliuminis katiliukas, į kurį ne tik maisto įpildavo, bet kuris ir nuo prižiūrėtojo smūgių kartais apsaugodavo. Štai toks antrasis pasakojimas apie sudėtingą Moisiejaus Preiso, praėjusio visus hitlerininkų koncentracijos stovyklų išbandymus, gyvenimą. Tų žiaurumų neištrynė laikas iš šio kuklaus žmogaus atminties. Net ir po 70 metų nuo įvykių Moisiejus puikiai prisimena net ir smulkiausias detales.

O baigti šį pasakojimą norėčiau Senekos žodžiais apie žiaurumą: „Žiaurumas visada esti beširdiškumo ir silpnumo padarinys“. Ko gero, daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų gyvenęs romėnų filosofas buvo teisus, nes tik silpni, kitiems pavydintys ir beširdžiai žmonės galėjo sukurti tokį žmonių naikinimo tinklą – koncentracijos stovyklas. Liūdna, kad ir 21-ame amžiuje dar pasikartoja beprasmių žudynių, liūdna, kad visas žmonijos istorijos kelias pilnas žiaurumo, kurio negalima niekuo pateisinti.

Algis JAKŠTAS