Švenčionėlių kultūros centre vyko įdomi pamoka „Kanapės: maistas, vaistas, rūbas“, kurią pristatė mūsų rajone įsikūrusi VšĮ GYVATA „Ožkos ir kanapės“, o vedė maistinių kanapių augintoja, kultūrininkė ir lietuvių etninių tradicijų propaguotoja bei puoselėtoja Milda Petkevičienė.

Edukacinio užsiėmimo dalyviai ne tik klausėsi įdomaus pasakojimo, bet ir vaišinosi kanapių lapų arbata, ragavo šviežių virtų bulvių su kanapine druska, bandė išsiminti ir iššukuoti kanapių pluošto ryšelius.

„Ką žinote apie kanapes“, - šypsodamasi ir tarsi nujausdama atsakymą paklausė renginio dalyvių M.Petkevičienė. Bene kiekvienoje auditorijoje pasigirsta kikenimas, kad tai narkotikai... Tačiau, pasak M.Petkevičienės, bandyti apsvaigti nuo Lietuvoje leidžiamų auginti pluoštinių kanapių, tai tas pats kaip pasigerti nuo bealkoholinio alaus...

O juk kanapės – pirmieji Lietuvos kultūriniai augalai. Archeologai aptinka kanapinius dirbinius gyvenvietėse, datuojamose 3500-3000 m. pr. Kr. Iki XVIII a. kanapės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje intensyviai augintos ir eksportuotos, o iki pat viduramžių žinotos tik Rytų Europoje bei yra būdingas regiono augalas. Lietuvoje jų daugiausia auginta XV-XVIII a., o kanapių produktai (aliejus ir pluoštas) intensyviai eksportuoti XVII a. Vėliaus plečiantis eksportui didėja linų pasėlių plotai. XIX-XX a. kanapės išlieka jau kaip pagalbinė žemės ūkio kultūra. Dėl tyrimų stokos sunku nusakyti tikras šio augalo naudojimo apimtis. Kanapių ir linų santykis tradicinių audinių gamyboje, jų istorinė raida iki šiol Lietuvoje mažai nagrinėti. Tačiau galima kalbėti apie tam tikrą kanapių ir linų technologinių, paprotinių ir kalbinių aspektų persidengimą. Virvėms daugiau naudotos grūdės (moteriški, aukšti, šiurkštesnio, bet ilgesnio pluošto augalai), o pleiskanės (vyriški, žemaūgiai augalai) yra minkštesnės, skirtos paklodėms, vyrų kelnėms austi.

Kanapių sėklos ir patiekalai yra puikus aliejų ir augalinių baltymų šaltinis, kurie puikiai tinka žmonių maistui bei gyvulių pašarams. Kanapėje nėra nemaistinių medžiagų, aptinkamų rapsuose, sojose, linuose. Kanapėmis šeriamos vištos pradeda dėti kiaušinius, praturtintus Omega riebalų rūgštimis. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, gausu tradicinių patiekalų, iš kurių žinomiausi kanapinė druska ir kanapių sėklų pienas. Sėklose yra 35,5 proc. aliejaus, 24,8 proc. baltymų, 27 proc. skaidulų, 27,6 proc. angliavandenių, 100 g – 2200 kJ energijos. Sėklose gausu vitaminų E, B1, B2, mineralų K, Mg, Ca ir kt.

M.Petkevičienė pasakojo, kad šiauriniams mūsų kraštams būdingas kanapės porūšis Ruderalis išsiskiria tuo, kad beveik visiškai negamina narkotinės medžiagos THC, kurios didelis kiekis būdingas pietinėms augalo rūšims. Tą patvirtina naujausi genetiniai tyrimai. Iš Rytų Lietuvos (mūsų rajono, Dotenėnų kaimo) kilęs žymus etnobotanikas prof. Kazimieras Grybauskas (1924–1952 m.) rašė apie kanapių gydomąsias savybes, nors, pasak jo, mokslo medicinos vaistams gaminti žaliava vartojama iš indiškųjų kanapių, tačiau kai kurie gydytojai ir liaudies medicinos žinovai tam sėkmingai vartoja ir mūsiškąsias. Sovietmečiu uždraudus jas auginti, neteko prasmės ir jų tyrinėjimai.

Kanapė – magiškas augalas, dažnai sutinkamas būrimuose ir liaudies papročiuose. Kanapės etnomedicinoje vartotos nuo daugelio ligų (odos ligoms (rožei) gydyti, inkstų ligų profilaktikai, skausmams malšinti, nuo plaučių uždegimo ir kt. Šiandienos mokslinė medicina naujai atranda kanapių preparatus, kurie sėkmingai gydo sunkias ligas – vėžį ar epilepsiją.

Kanapės auginamos šiltnamiuose, apsaugo ten augančius augalus nuo ligų ir kenkėjų, tarp bulvių – nuo Kolorado vabalų, naudojamos ir kurmiams atbaidyti. Tik reikėtų nepamiršti, kad auginantieji kanapes turi kasmet atlikti nepigiai kainuojančius savo pasėlių THC tyrimus.

Irena POŽĖLIENĖ