Ar galima per penkias paras vaikus ir jaunimą išmokyti groti liaudiškais instrumentais, šokti liaudies šokius, dainuoti ar net meistrauti? Pesimistiškai nusiteikęs pilietis pasakys, kad negalima, o štai optimistas, ir dar pabuvęs jau trečią kartą Reškutėnuose bendromis Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko ir Reškutėnų kaimo bendruomenės centro pastangomis Reškutėnų krašto vaikams surengtoje stovykloje „Aš – tu, vakar – šiandien“, pasakys: „Žinoma, galima“. Projektas finansuojamas iš Lietuvos kultūros tarybos, parėmė ir Vokietijos fondas „Jugend mit Zukunft“. Stovyklos tikslas – puoselėti ir populiarinti etnokultūrinį paveldą, ugdyti kūrybinius vaikų gebėjimus, meilę gimtajam kraštui ir Lietuvai.

Apie stovyklos gyvenimą trumpai papasakojo Reškutėnų kaimo bendruomenės pirmininkė, viena iš pagrindinių šio projekto iniciatorių Janė Petkūnienė.

- Vaikai pagal amžių buvo suskirstyti į tris grupes. Vyresnieji labai norėjo stovyklos su nakvyne. Nakvojo bendruomenės namuose. Vakarojo prie laužo, dainavo, šoko, muzikavo. Visas kūrybinės stovyklos idėjas generavo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vyr. specialistė kultūrologė Sigutė Mudinienė, kuri kartu su folkloro muzikos vadove Inga Cicėniene mokė vaikus folkloro ir muzikavimo įvairiais liaudiškais instrumentais, mokėsi pinti juostas. Aš su vyresnėliais kepiau pyragus. Vaikai noriai įsijungė į kepimo ir paruošimo procesą. Mokėsi ir krosnį kurti, ir pyragus maišyti. Didžiausiu stovyklos iššūkiu buvo kraičio skrynios gamyba. Vyresnieji stovyklos dalyviai, vadovaujami medžio meistro Dariaus Labucko, pilnai įrengtose Reškutėnų tradicinių amatų centro medžio dirbtuvėse sumeistravo kuperką, o mažas kraičio skryneles kiekvienas dalyvis tapė liaudiškais motyvais. Tapymo paslapčių mokė ir procesui vadovavo dailininkas Valdemaras Prunskus. Keramikos paslapčių vaikus mokė keramikė Milda Sivickienė, o kalvystės amato mokė Raimondas Žievys. Bet ne tik šoko, dainavo, tapė ar kalvystės paslapčių mokėsi stovyklautojai. Vieną ankstyvą rytą keliavo į Žemaitiškės pievas – tikrą paukščių rojų – stebėti sparnuočių gyvenimo. Beeidami matė gerves, gandrus, o iš paukščių stebėjimo bokštelio daug įvairių paukščių, klausėsi jų balsų. O kokia stovykla be muziejaus aplankymo? Žinoma, aplankė stovyklautojai ir muziejų, kur susipažino su šio krašto praeitimi.

Štai tokia buvo jau trečiosios stovyklos „Aš – tu, vakar – šiandien“ kasdienybė, o dalį to, ką stovyklautojai išmoko per 5 dienas, buvo galima pamatyti per stovyklos uždarymą, į kurį atvyko ir patys laukiamiausi žiūrovai – tėvai, seneliai, kiti giminės. Tarp svečių buvo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Sigitas Žvinys, Švenčionių dekanas Medardas Čeponis ir kiti. Koncertinė programa prasidėjo bendra daina, o po dainos savo mintimis apie stovyklą dalinosi Sigutė Mudinienė, kuri pasidžiaugė, kad tarp vaikų yra nemažai tokių, kurie dalyvauja jau trečią kartą.

- Patyrėme didelį džiaugsmą per tas penkias dienas. Tokio gražaus jaunimo čia yra. Toks gražus jaunimas auga, kad tiesiog širdis džiaugiasi. Reikėjo atvažiuoti į vakaronę ir pažiūrėti, kaip jaunimas liaudiškus šokius šoka. Šoka su tokiu noru, su tokiu azartu, kad nei tempt, nei prašyt nereikia. Net patys stebimės, kai pažiūrim ką nuveikėm. Net veiklų pritrūkom. Paskutinėm dienom mažoji Barbora vaikšto aplink mane ir sako: „O ką mes dar veiksim?“. Tikėsimės, kad ta kraičio skrynia, į kurią tilptų visi mūsų per stovyklą nuveikti darbai, niekados neišseks. Mūsų noras buvo ir yra didelis, kad Reškutėnų krašto vaikams ir anūkams būtų atiduota meilė tos žemės, kurioje gimė jei ne patys, tai jų tėvai, seneliai, kad jie pažintų savo kraštą, šio krašto kultūrą, kad žinotų, kas yra toj žemėj, kad jie būtų tos žemės vaikais ir duok, Dieve, kad jie čia sugrįžtų ir gyventų arba, sugrįždami bent žinotų, į kokį kraštą sugrįžta. Šitas kraštas labai turtingas istorijos, kultūros, turtingas vietinių amatininkų ir savo vaikų. Net šiurpuliukai eina, kai aš matai juos dainuojančius, šokančius, - kalbėjo projekto vadovė Sigutė Mudinienė.

Po to vėl tęsėsi koncertinė programa. Stovyklos dalyviai šoko, dainavo, grojo įvairiais instrumentais. Buvo ir padėkos žodžių. Janė Petkūnienė dėkojo už paramą Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktoriui Sigitui Žviniui, Švenčionių dekanui Medardui Čeponiui ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie stovyklos.

Algis JAKŠTAS