Mes turime 302 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:578
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16779
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92809
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vietovardžiai – unikalus paveldas

2015 m. rugpjūčio 29 d. šeštadienis, Nr.63 (1499)

„Kilmingieji“ vietovardžiai

Istoriniu požiūriu iškalbingiausi vietovardžiai kilę iš istorijoje aprašytų, šaltiniuose minimų Lietuvos kunigaikščių, krašto didžiūnų vardų. Tai „kilmingieji“ vietovardžiai. Jų keli yra ir Švenčionių rajone. Daujotiškės (Strūnaičio sen.) ir Girdėnų (Adutiškio kraštas) kaimų pavadinimų kilmę istorikai sieja su XIII a. Lietuvos kunigaikščių Daujoto ir Girdenio vardais.

Istorijos mokslų daktaras profesorius Edvardas Gudavičius, lokalizuodamas XIII a. Lietuvos kunigaikščių valdas, teigia, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličio – Volynės sutartyje minimo vyresniojo kunigaikščio Daujoto domenas – Daujotiškės kaimas (1). Tokiam profesoriaus E.Gudavičiaus tvirtinimui, siejant Daujotiškės kaimą su kunigaikščio Daujoto valdomis, seka palanki paspirtis – kaimyninių kaimavardžių legendinės ištakos. Tokias ištakas turi Daujotiškės kaimo artumoje esantys Meškaučiznos, Uzboniškės, Ropiškės ir Kavolių (Kalvių) kaimai. Kelis šimtus metrų nuo Daujotiškės nutolęs Meškaučiznos (pirminis kaimo pavadinimas – Meškinė) kaimas. Jo vardas kildinamas iš žvėries meškos pavadinimo. Pasakojama, kad senovėje šio kaimo vietoje buvo kunigų kunigo (kunigaikščio, valdovo) žvėrinčius ir iš to kilęs kaimo pavadinimas. Teiktina prielaida, kad tas žvėrinčius priklausė Lietuvos kunigaikščiui Daujotui ar jo tėvo šeimai, kurių domenas buvo greta – Daujotiškė. Uzboniškėje buvo valdovo puodžių dirbtuvės. Jose nuo senovės laikų puodžiai lipdė puodus, uzbonus... Iš to kildinamas ir Uzboniškės kaimo pavadinimas. O Ropiškės kaimo pavadinimas – iš senovėje auginamų ropių, kuriomis vietiniai gyventojai gynėsi nuo bado, nes bulvės Lietuvoje pradėtos auginti tik nuo XVII amžiaus. Kavoliuose (gretimas Gudijos kaimas), galbūt buvo šio XIII a. didžiūno kalvės. Tokias išvadas teikia Gudijos kraštotyrininkas, buvęs Lentupio istorijos mokytojas Juzefas Bychovecas (2). Jose kalviai kariams kaldavę ginklus ir žirgams pasagas.

 

Piliakalnių oazė

Kur buvo vyresniojo kunigaikščio Daujoto ir jo šeimos narių kariniai, gynybiniai įrenginiai, kronikose nerašoma. Iki šiol Daujotiškės kaimo apylinkėse išlikusių tokių objektų nežinoma. Tačiau kelių kilometrų atstume nuo Daujotiškės į šiaurę, prie strateginio lietuvių genties didkelio, tokių senovės paminklų aptikta. Tai Strūnos aukštupyje dunksanti piliakalnių oazė.

Kokiam Lietuvos didžiūnui senovėje šie gynybiniai įrenginiai priklausė, istoriografijoje neminima. Beje, ir patys šie archeologiniai paminklai beveik iki XX ir XXI amžių sandūros stokojo mokslo ir paveldosaugos atstovų dėmesio arba ir visai jiems buvo nežinomi.

O vietiniai žmonės tuos kalnus vadino vardais ir savo atžaloms pasakojo apie juos legendas. Laikas trumpino, karpė legendų juostas, palikdamas tik kertinius žodžius: Vortos kalne stovėjusią pilį (Kavalčiukų piliakalnis) puolė „bebarzdžiai juodaūsiai“; į Žeminykės kalną (Akvieriškės piliakalnis) „paniro auksu pakrauta eldija“; ant Pakartuvės kalno (Dvilonių piliakalnis) „pakarti sukilėliai“; „ant Prancūzkalnio užkasė lobį Napoleono kariai“... Ir pridėdavo: „tai buvę kunigų kunigo zomkai“, saugoję Švenčionių pietines prieigas. Kunigų kunigo vardas išbluko šimtmečių kaitoje. Dabar, kai jau išaiškinta daugiau istorijos paminklų ir sukaupta gausesnė  informacijos, galima prielaida, kad tai – kunigaikščio Daujoto ar jo giminės klano buvusios gynybinės pilys. Labai vėlai tiems kalnams suteiktas piliakalnių „statusas“. Todėl laikas, socialiniai įvykiai ir žemės darbai piliakalnių aplinkoje atliko „juodąsias“ korekcijas. Ypač tai pasakytina apie kolūkinio laikotarpio vieną ūkio „ekonomikos kėlėją“. Juo pasireiškė iš Rusijos atsiųstas XX a. viduryje trisdešimtūkstantininkas komunistas Vasilijus Krasilnikovas. Jis buvo atkeltas į Lietuvos TSR „kelti“ žemės ūkio. Vadovaudamas „Jaunosios gvardijos“ kolūkiui, intensyvino melioracijos darbus, o statant Skritutiškėje gyvulininkystės kompleksą, siekė ekonomiškumo. Tuo tikslu „numelioravo“ (išlygino) Akvieriškės piliakalnio gynybinį pylimą, išardė piliakalnio papėdėje buvusius saulės laikrodžio ir kalendoriaus žymeklius, o jų akmenis paklojo komplekso pamatuose. Pradėjęs kasti Akvieriškės piliakalnį, susilaukė skundų. Tada pirmininko žvilgsnis nukrypo į kitą „kurganą“ - Pakartuvės kalną... Visą jo turinį mechanizatoriai paklojo gyvulininkystės komplekso privažiavimuose. Buvusio piliakalnio vietoje įrengė amoniakinio vandens saugyklą. Bandė jis keisti ir vietovardžius, tačiau ne visada sėkmingai. Nors kai kas išliko žemėtvarkos dokumentuose iki šiol. Pvz. Strūnos intakas Rūdzynė buvo pervadintas Strunka. Rusakalbiui kolūkio vadovui pynėsi liežuvis, ištariant pro ūkio centrą Skritutiškę tekančio Rūdzynės upelio pavadinimą. Tai jis jo pavadinimą pritaikė savo kalbai – Strunka.

 

Šiandienos Daujotiškė

Nūdienos Daujotiškė – pustuštis Lietuvos pasienio kaimas. Dar stovi jame septynių sodybų pastatai. Vasarą, per žole užaugusius kiemus, brydes dar palieka iki užrakintų durų kai kurie atvykę savininkai. O šaltuoju metų laiku gyvena tik vienoje sodyboje 4 asmenų Zibailų šeima.

- Vieta nuošali. Niekas neperka sodybų. Valstybės pakraštys, – prisiminimais dalijosi Daujotiškės senbuvis Ivanas Zibaila. - Jaunimas išvyko į miestus, senimas išmirė. Tarpukariu kaime buvo 26 sodybos. Dabar va, stovi tušti namai. Niekam jų nereikia. Namų slenksčiai apaugo žole. Atvažiuoja savininkai tik iš smalsumo, gal ir iš pagarbos tėviškei. Juk čia augo jų tėvai, prabočiai. Buvo kaimo tradicijos. Dabar viskas užmiršta, - atsidusęs prideda. - Gerai, kad atvyksta „vagon – lavka“ (autoparduotuvė), atveža nusipirkti maisto.

Daujotiškė – nykstanti stambi buvusi gyvenvietė. Vaikštant jos gatve, dabar padengta storu žolių kilimu, atsiveria plati erdvė pamastymams. Rutuliojasi ilga pynė „kodėl?“. Kokiais senovėje privalumais pasižymėjo ši vietovė, jei siejama su Lietuvos valstybės kūrimosi ištakose gyvenusiais didžiūnais. 1219 metais Ipatijaus metraštyje įrašytoje Lietuvos ir Haličio – Volynės sutartyje minimi Lietuvai atstovavę 5 vyresnieji kunigaikščiai. Jų tarpe – Daujotas ir jo brolis Viligaila. Metraščio įrašas byloja, kad kunigaikštis kilęs iš didžiūnų šeimos, kurios net du nariai turėjo vyresniųjų kunigaikščių titulus. Kodėl gyvenvietė sunyko? Kokiais tikslais greta buvo įkurtas žvėrinčius. Kodėl jame dominavo meškos?

Galimo atsakymo paieškos nukelia į priešistorinius laikus. Kai iš klonio į klonį sezoniškai klajodavo kanopiniai gyvūnai. Rudeniop šiaurės elniai migruodavo į pietuose esančias tankokų sąžalynų ganyklas, įsiterpusias tarp Švenčionių ir Ašmenos aukštumų. Vasarą traukdavo priešinga kryptimi. Jie mynė takus. Ilgiau sustodami tose vietose, kur būdavo didesni plotai sultingesnės žolės. Šios žolėdžių ganyklos viliojo ir plėšriuosius žvėris, tarp kurių dominavo meškos.

Žvėrių pramintais takais naudojosi ir žmonės. Ilgainiui žvėrių takai virto čia gyvenusios baltų genties, vadinamos lietuviais, keliais. Pagrindinis jų, lietuvių genties didkelis, tiesėsi nuo Dauguvos vidurupio kilpos link Ašmenos aukštumų. Šalimais takų (vėliau kelių) žmonės rentėsi būstus. Galima prielaida, kad Daujotiškės gyvenvietė kūrėsi būtent tokioje vietoje, kur prieš šimtus ar tūkstančius metų buvo kažkuo patrauklios žvėrims ganyklos (augo dabar jau išnykę sultingi augalai, grybai, ropės...). O gal ta vietovė ganykliniu požiūriu turi kažkokį savitumą (laukinės gamtos charizmą), išlikusi iki šiol... Tik taip galima paaiškinti atsitikimą, kai tolimo, beveik Žemaitijos krašto ūkininkas G.Gutkauskas pasirinko savo galvijų bandoms ganyklas Daujotiškės apylinkių pievose. Šį sakinį pridėjau turėdamas mintyje trejų metų senumo nuotykį su karvėmis, pabėgusiomis iš Daujotiškės į Baltarusiją. Tai jau ne tolimos praeities legendos, o tikri dabarties faktai. Apie juos rašė „Lietuvos rytas“. Kelios ištraukos iš šios publikacijos: „Šiaulių rajono ūkininkas Gediminas Gutkauskas patyrė nemenkų nuostolių sumanęs 96 Belgijos mėlynųjų veislės karves ganyti Lietuvos pakraštyje... Švenčionių r. Nacionalinė žemės ūkio tarnyba buvo išnuomojusi tris valstybines pievas... Karves prižiūrėjo Vladislavas Zibaila iš Daujotiškės kaimo... Karvės išėjo iš aptvaro ir patraukė į Baltarusiją. Švenčionių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Alberto Marmos nuomone, klaida buvo tokius brangius galvijus ganyti prie pat valstybinės sienos...“

 

Svitailiškės senovės paminklai

Netoli Daujotiškės, Lietuvių genties didkelio pakelėje, stūkso Dominikavo ir Svitailiškės gyvenvietės. Legendose minima, kad šių kaimų pavadinimai kilę iš senovės kunigų kunigo ir jo svitos nakvynviečių. Valdovo (dominus) nakvynvietė pavadinta Dominikavu (rašoma ir Domininkavu), o jo svitos – Svitailiške. Tarp Dominikavo ir Strūnos upės esanti senų medžių giraitė, vadinama Kunigo pieva. Toje pat legendoje minima, kad nakvynės metu pievoje ganėsi kunigų kunigo žirgai. Šimtmečių kaitoje pieva apaugo medžiais, tapo mišku. O vietinių žmonių atmintyje įsitvirtinusiuose pasakojimuose vietovė iki šiol vadinama Kunigo pieva. Tiesa, legendos gerokai laiko apkarpytos. Iškritusi dalis informacijos, todėl dabar neaišku, kas vertė keliavusius didžiūnus nakvynei pasirinkti būtent minimas vietas? Tačiau legendų buvimas byloja apie minimų gyvenviečių kažkada turėtą savitą išskirtinumą, davusį pretekstą atsirasti pasakojimams, kaimavardžių kilmės istorijoms, kurie buvo šimtmečius kartojami iš kartos į kartą.

Todėl tų vietovardžių negalima ignoruoti. Jie mūsų paveldas, prieš šimtus metų vietinių gyventojų įamžintas ir išdabintas legendų pynėmis. Juo labiau, kad tą legendinį paveldą palankiai papildo archeologiniai paminklai ir jų chronologija. Svitailiškės kaimo pietvakariuose dunkso V – VII a. Svitailiškės pilkapiai. Jie byloja, kad žmonės šiose vietose gyveno prieš tūkstančius metų. O vakariniame kaimo pakraštyje esančios kapinaitės – jau vėlesnio laikotarpio. Jose aptinkama apie religijų kaitą bylojančių radinių. Jie primena, jog Svitailiškės kapinaitės – pagonių ir krikščionių amžino poilsio vieta. Apie tai liudija jose išlikę antkapių akmenys su juose įbrėžtais pagoniškais ir krikščioniškais ženklais. Jie patvirtina apie buvusias abiejų religijų sąsajas, galbūt siekiančias XIII – XIV amžius. Tai pereinamasis laikotarpis iš pagonybės į krikščionybę Lietuvoje, tiksliau, Rytų Lietuvoje (žemaičiai pasikrikštijo tik XV amžiuje). Lietuvių gentainiai, linkėdami išėjusiems Anapilin amžinos šviesos, paminkliniame akmenyje išrėždavo (vėliau iškaldavo) pagoniškąjį lygiais galais kryžių. Abudu kryžiai, išgraviruoti viename antkapyje, savitai byloja apie pasaulėjautą tiek išėjusio, tiek jį palydėjusių gentainių. Galbūt taip įprasmindavo atminimą išėjusių pagonių jų atžalos – pirmieji krikščionys Tokį antkapį Svitailiškės kapinėse matome nuotraukoje.

Tokių paminklinių akmenų buvo daugiau, bet jie „išsivaikščiojo“ į kolektyviniuose soduose privatininkų kuriamas „egzotinių“ daiktų kolekcijas. Svitailiškės kapinaitės jau porą šimtmečių nenaudojamos, nes XVIII a. Strūnaityje buvo pastatyta bažnyčia, prie jos įrengtos ir parapijos kapinės.

 

Žąsinų gynybinis kompleksas

Nuo Švenčionių į rytus telkšo Žąsinų ežerai. Išsidėstę vienas greta kito „žąsele“. Iš to kilo ir jų pavadinimas. Ežerų pakrančių reljefas primena Strūnos upės aukštupį: kalvų lobuose vinguriuoja klampios ežerų protakų gyslos. Šie gamtos savitumai išradingai mūsų bočių senovėje buvo panaudoti įsirengiant gynybines pilis. Jų vietos dabar vadinamos piliakalniais. Ilgai jie slėpėsi nežinioje. Išaiškinti tik Atgimimo laikotarpiu. Tai Mikštų, Jaciūnų, Žąsinų ir Mindaugiškės piliakalniai.

Demarkuojant Lietuvos – Baltarusijos sieną, prie Mikštų kaimo buvo atrastas piliakalnis ir pavadintas Mikštų, arčiausiai esančio kaimo vardu. Tačiau kraštotyrininkų darbuose užfiksuota, kad dabar jau išnykusio Mikštų kaimo pavadinimas keitėsi net kelis kartus. Prieš tai jis buvo vadinamas Cegelnia, o dar anksčiau – Stekiške.

Pateikėja Anastazija Mikštaitė, kilusi iš Mikštų kaimo, pasakojo, kad jos gimtinė turėjo kelis vardus. Paskutinis kaimo pavadinimas Mikštai prigijo tarpukariu, nes kaime tada gyveno tik Mikštų pavardes turėję žmonės. O kaimo pašonėje stūksantis kalnas buvo vadinamas Stekiškės milžinkalniu. Po Pirmo Pasaulinio karo kalnas gavo ir antrą vardą – Batarėjos. Mat karo metu, ant aukščiausio apylinkėje šio kalno, vokiečių kariai ant jo buvo užridenę „armotą“. Ją vadino „batarėja“. Tai taip atsirado ir Batarėjos pavadinimas. Į vakarus nuo piliakalnio – kitas kaimas, kurio pavadinimai irgi kito. Žinomi paskutiniai: Pagireikos, Janušiškė.

Pateikėjų liudijimu, kaimų pavadinimų kaitą įtakojo demografinė ir socialinė būtis. Juk ir dabar, jei prie piliakalnio pigiai parduodamas žemes įsigytų tūlas ponas ir, susirentęs vilą, ją pasivadintų savo vardu. Sektų, kad tada ir šis archeologinis paminklas būtų vadinamas tuo vardu. Taip būtų dar kartą sumenkinta šio archeologinio objekto istorinė vertė. Žinomas jo senasis pavadinimas „Stekiškės milžinkapis“, manau, istoriškai svarbesnis. Ir sietinas su XIII a. vyresniuoju kunigaikščiu Stekse, žuvusiu 1214 m. Pavadinimo priedas „milžinkapis“ byloja, kad senovėje eiliniams piliečiams, „didžiūno – kunigaikščio“ asmuo galėjo asocijuotis su išskirtine asmenybe – milžinu. Juk kai kurie karvedžiai senovėje iškilo ir dėl įspūdingų (milžiniškų) savo fizinių savybių. Todėl pasakojimuose prie objektų, turėjusių sąlytį su tuo karžygiu (valdovu) atsirasdavo „milžino“ priedai: milžino kalnas, kapas, pėda. Pvz. taip pasakytina ir apie didoką akmenį su įspausta milžino „pėda“, gulėjusį Girdėnų kaimo Didžiojoje pievoje (Adutiškio kraštas). Legenda byloja, kad milžinas (kunigaikštis) Girdenis, stovėdamas ant akmens, sėsdavo ant žirgo.

Todėl dabar įvardintą Mikštų pavadinimu piliakalnį, tikslingiau būtų vadinti žinomu pirmesniu vardu. Tas vietovardis atėjęs iš amžių glūdumos. Apipintas legendomis. Informatyvesnis krašto istorijai. Pagaliau, tas pavadinimas gali būti įrašytas į senuosius istorinius šaltinius. Todėl šio piliakalnio vardas būtų ne Mikštų, ne Cegelnės, ne Batarėjos, o STEKIŠKĖ.

Už poros kilometrų nuo Stekiškės – Jaciūnų piliakalnis, prieš šimtus metų lietuvių supiltas vieno Žąsinų (Musio) ežero pakrantėje. Prieš jį, kitoje ežero pakrantėje – dar vienas piliakalnis, vadinamas Žąsinų vardu. Dar tolėliau tuo pačiu keliu Švenčionių link – ketvirtoji, Mindaugiškės piliavietė. Dabar jau buvusi...

Visi trys išvardinti piliakalniai, nors ir gerokai laiko bei žmonių veiklos apardyti, bet savo forma dar primena senovės paminklus. Mindaugiškės piliakalnis sunaikintas XX a. 5-6 dešimtmečiais statant strateginę branduolinių raketų paleidimo aikštelę. Piliakalnio likučiai nušluoti nuo žemės paviršiaus, įrengus žvyro karjerą.

Aikštelė TSRS valstybiniams kariniams tikslams tarnavo kelis dešimtmečius. Praūžus „šaltojo“ karo vėtroms, raketos buvo perdislokuotos. Minimoje teritorijoje liko tik kai kurie raketų buvimo pėdsakai. Naikinant juos ir raketinio kuro laikymo vietas, įrengtas žvyro karjeras.

Ilgą laiką ši teritorija civiliams buvo tabu. Net geografijos mokslų profesoriui Česlovui Kudabai, tyrinėjusiam geografiškai šį regioną, buvo neleista lankytis tose apylinkėse. Todėl knygoje „Švenčionių rajonas“, išleistoje 1983 m., mokslininkas niekur nemini šio kampelio kaimų, piliakalnių bei Žąsinų ežerų. Tik minėtos knygos pabaigoje, autorius tarsi apgailestaudamas ir diplomatiškai pasiteisindamas, rašo: „Švenčionis būsime pamatę iš visų pusių. Rajoną – taip pat. Tik į pietryčius nuo Švenčionių  NEBUVO mūsų maršrutų (4).

Senovėje Žąsinų ežerai su klampiais protakų sąvašynais ir vandenviečių pakrantėse budinčiomis pilimis, saugojo rytines ir pietrytines Švenčionių prieigas. Prieigos buvo labai tankiai apgyvendintos. Apie tai byloja išlikusi nepertraukiama pilkapių grandinė beveik nuo Švenčionių iki Lentupio. Ją sudaro Trakų, Mylių I ir II, Vigodkos, Bildų, Papelekio, Sabalkų, Lentupio pilkapynai. Gudijos kraštotyrininkų duomenimis, galėjo būti keli tūkstančiai pilkapių sampilų. Jie teigia, kad tai buvo IX – XIII a. Lietuvos tankiausiai apgyvendinta žemė (5).

Antanas KARMONAS

Kraštotyrininkas

 

NUORODOS:

1. E.Gudavičius. Bandymas lokalizuoti XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas.

2. J.Bychovec. Lyntupy i navakole. Postavy. 1993 m.

3. A.Dumalakas. Lietuvio karvės laisvę surado Baltarusijoje. „L. rytas“, 2012 – 12 – 01.

4. Č.Kudaba. Švenčionių rajonas. 1983 m.

5. A.Garbul. Skarby sivych valunau. Postavy. 2002 m.

 
Reklaminis skydelis