Praėjo daugiau nei 70 metų kai 1945 m. sausio 1 d. Antanų miške nelygioje kovoje su kur kas gausesnėmis NKVD pajėgomis žuvo apie 30 Lietuvos partizanų. Vakaruose dar griaudėjo Antrojo pasaulinio karo kanonados, dar vyko aršūs mūšiai, o Lietuvos teritorijoje jau telkėsi partizanai, pasiruošę kovoti už Lietuvos laisvę.

1944 m. pabaigoje apie 60 Lietuvos partizanų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių apsistojo Antanų miške. Čia jie įsirengė dvi žemines. Mažai kas tikėjosi, kad NKVD būriai suras tokioje atokioje vietoje įsikūrusius Lietuvos partizanus, bet atsirado iš jų būrio išdavikas, kuris prieš pat Naujuosius metus NKVD Švenčionių apskrities skyriui nurodė tikslią partizanų buvimo vietą. 1945 m. sausio 1-osios rytą NKVD pajėgos apsupo Lietuvos partizanų žemines. Pašalinę sargybinius, per žeminių langus įmetė granatas, o besiveržiančius iš žeminių apšaudė iš kulkosvaidžių. Visgi apie 20 partizanų sugebėjo ištrūkti iš apsupties, o žuvusių priskaičiuota apie 33. Edvardo Urbanavičiaus-Svajūno, Antano Gaidelio-Poškos ir Bernoto Sveikausko būrių partizanų enkavedistai nesivargino laidoti, susirinkę ginklus, palikę žuvusių partizanų kūnus, sugrįžo į dislokacijos vietą. Vieną kitą žuvusį partizaną giminės palaidojo slapčiomis kaimo kapinaitėse, o apie 29 žuvusių partizanų palaikus netoli kautynių vietos palaidojo kiek vėliau iš Utenos krašto į Antanų miškus atžygiavę Vlado Kliuko-Oželio būrio partizanai.

Tarybiniais laikais apie šį brolišką kapą nebuvo kalbama, tik 1990 m. rugpjūčio mėnesį ant žuvusių Lietuvos partizanų amžino poilsio vietos buvo pastatytas metalinis kryžius (autorius Juozapas Jakštas). O tai, kad kartais ir laikas būna bejėgis prieš žmonių ir tautos atmintį, kad žuvę už tautos laisvę žmonės prisimenami ir praėjus dešimtmečiams, akivaizdžiai parodo ir rugsėjo 17 d. vykęs minėjimas, prasidėjęs šv. Mišiomis, kurias aukojo Adutiškio parapijos klebonas Vytautas Pūkas. Minėjime skambėjo Lazdinių-Adutiškio ir „Vosilkėlės“ ansamblių atliekamos dainos, gėles padėjo ir apie pareigą tėvynei, apie tai, kad tokie žiaurumai neturi pasikartoti, kalbėjo rajono meras Rimantas Klipčius. Prisiminimais apie Lietuvos partizanų kovas pasidalino viena iš nedaugelio gyvų likusių pokario laisvės kovų liudytojų, buvusi Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko ryšininkė Genovaitė Martinkėnienė-Žalnieriūtė, turėjusi Žibutės slapyvardį, gimusi ir augusi Petrašiūnų kaime, dabar gyvenanti Didžiasalio kaime. Minėjime be mano jau paminėtų asmenų dalyvavo ir Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis, paminklotvarkininkė Giedrė Viščionytė, Adutiškio pagrindinės mokyklos vadovai, mokytojai ir mokiniai, VSAT Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos pareigūnai, buvo net Mielagėnų kaimo bendruomenės atstovės atvykusios, taip pat nemažas būrys žmonių iš netoliese esančių kaimų, o reziumuojant šį trumpą pasakojimą galima pasakyti, kol gyvieji prisimena žuvusius didvyrius, tol yra tikimybė, kad žiaurumai nepasikartos.

Algis JAKŠTAS