Mes turime 254 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:764
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24697
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90312

Per užtemimą mėnulis nusidažė raudonai

2015 m. rugsėjo 30 d. trečiadienis, Nr.72 (1508)

Kiekvienas išvažiavimas fotografuoti į gamtą – savotiška loterija. Juk nežinai, ar sulauksi saulės, ar rūko, o jei išsiruošei rugsėjo 28-osios rytą fotografuoti mėnulio užtemimo, klausimų be atsakymų iškyla dar daugiau, nes užtenka gero debesėlio ar aukščiau pakilusio rūko, ir visos svajonės įamžinti retą reiškinį – pilną mėnulio užtemimą, o jei tas mėnulio užtemimas dėl raudonu nusidažančio mėnulio vadinamas kruvinuoju, – ir liks tik svajone.

Man patinka kolegos, gamtos fotografo Rimanto Nalivaikos mėgstama frazė: „Čia gi gamta, gamta elgiasi taip, kaip jai patinka“. Štai ir Latvijos Daugpilio fotografus, susiruošusius fotografuoti, pasitiko lietus. Man gi pasisekė geriau. Dar gerokai prieš užtemimo pradžią buvau pasirinktame taške, ant Lygumų kalno stovinčio apžvalgos bokšto viršaus. Sidabrinėje pilnaties šviesoje magiškai atrodė virš Žemaitiškės pievos ir Kretuono ežero pakilęs lengvas rūkas, dangumi plaukė lengvi debesėliai, o pakėlęs galvą galėjau grožėtis Paukščių tako žvaigždynais. Kažkur tolumoje tylą sudrumsdavo šuns lojimas. Taip nepastebėtai greitai prabėgo valanda ir prasidėjo ilgai lauktas užtemimas.

Šviesi pilnaties dalis vis mažėjo ir didėjo užtemstanti, kuri po kurio laiko nusidažė raudonai. Po geros valandos, apie 5 val. ryto, gal šiek tiek vėliau, visas pilnaties diskas švietė tamsiai raudona spalva. Džiaugiuosi, kad iš tamsos išnirę debesys greitai praplaukdavo ir aš vėl galėjau ne tik fotografuoti mėnulio užtemimą, bet ir netrukdomai grožėtis retu gamtos reiškiniu. Kai pilnaties diskas ėmė šiek tiek šviesėti, visa gamta tarsi sujudo, pakilo vėjas, vis aukščiau kilo rūkas, pasidarė žvarbu ir šalta, bet užburiantis gamtos reiškinys tarsi magnetas laikė bokšto viršūnėje. Dar keli fotoaparato paspaudimai, dar kelios pavogtos akimirkos, ir nejučia viskas paskęsta migloje, vis blankiau ir blankiau matosi jau pradėjęs šviesėti mėnulio diskas, bet aš dėkingas už fantastišką reginį, pamažėle lipau žemyn, o čia vos neužlipau ant atšuoliavusio zuikio, kuris neskubėdamas nušuoliavo savo keliais, o aš išvažiavau rūkuose vos įžiūrima kelio juosta ir vis negalėjau pamiršti tų poros valandų nuostabios gamtos teatro fiestos, kuris išliks ilgam ilgam.

Algis JAKŠTAS