Prieš keletą metų, vasarą, į kiemą užsukusi nepažįstama jauna moteris paprašė... pasikalbėti su ja tarmiškai. Negalėjau nesutikti, juk tarmę moku. Juo labiau, kad netrukus paaiškėjo, jog turim netgi kai ką bendra – jos gimtasis kaimas yra Kackonys, kuriame gimė ir mano mama.

Tai buvo Jolita Urbanavičienė - Vilniaus Lietuvių kalbos instituto mokslinė darbuotoja, dialektologinės ekspedicijos, dirbusios tuomet Ignalinos rajone, Mielagėnų apylinkėse, vadovė.

(Jolita Urbanavičienė (Meškelytė) gimė Kackonių k. Švenčionių r. Mokėsi Svirkų pagrindinėje mokykloje, vėliau – Švenčionių Z. Žemaičio vidurinėje mokykloje. 1991–1997 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių filologiją.

Dirba Lietuvių kalbos institute. Yra apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo savo gimtosios Svirkų šnektos ypatybes („Svirkų šnektos (rytų aukštaičių vilniškių) fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“), savo darbuose yra nagrinėjusi Adutiškio apylinkių kalbą.

Po gerą valandą trukusio pokalbio, kuriuo metu teko atsakinėti į įvairiausius klausimus, pajutau, kad su svetimu žmogum lengviau būtų kalbėtis bendrine kalba, ir taip gimė mintis, kada nors pasikviesti mokslininkus tam, kad papasakotų, ką jie čia pastebėjo, ką galbūt atrado, kad papasakotų mums apie mus – rytų aukštaičius vilniškius - taip moksliškai apibūdinama patarmė, kuria kalbame mes, Ignalinos, Švenčionių rajonų gyventojai. Ir kad atsakytų į klausimą: ar tikrai reikia gėdytis tarmės? Juk, ko gero, daugumai, iš kaimo nuvažiavusių į sostinę krimsti mokslų, teko pakliūti į situaciją, kai išsprūsdavo tarmiškas žodis ir kažkas nustebęs paklausdavo ar net pasišaipydavo: „Kaip tu čia dabar kalbi?“

Ir toks susitikimas įvyko Ignalinos rajone Mielagėnuose šį rugsėjį. Kaimo biblioteka organizavo renginį „Kaip skamba gimtoji tarmė“, skirtą etnografinių regionų metams. Renginio laikas sutapo su Europos kalbų diena, kuri yra minima rugsėjo 26 d. Manyčiau, ta diena - tinkama proga pamąstyti ir apie tarmės savitumą, kaip skiriamąjį ženklą.

Iš Vilniaus, be minėtosios Jolitos Urbanavičienės, atvyko Vilniaus universiteto profesorius kalbininkas Vytautas Kardelis ir jo sesuo, Lietuvių kalbos instituto mokslinė darbuotoja Daiva Kardelytė-Grinevičienė (jie – taip pat kraštiečiai, nuo Linkmenų).

Mokslininkai pasakojo apie savo darbus, parodė įrašų iš dialektologinių ekspedicijų, kurių metu pasitaiko ir linksmų nutikimų. Kaip antai dvi seserys kalbėjosi su profesoriumi įsitikinusios, kad kalbasi su kunigu... Arba apie tai, kaip tenka ,,pešti“ iš žmogaus kokį nors reikalingą žodį.

Profesorius V. Kardelis pabrėžė tai, kad tarmė gyvena su žmogumi. Miršta žmogus, miršta ir tarmė.

Svečiai atvyko ne tuščiomis. Biblioteka gavo dovanų kelias Lietuvių kalbos instituto išleistas mokomąsias knygas apie Rytų aukštaičių patarmes. Vienos jų, „Rytų aukštaičiai vilniškiai“, kurios sudarytojai yra Vytautas Kardelis ir Daiva Kardelytė - Grinevičienė, pratarmėje rašoma: „Lietuvių kalbos tarmės – unikaliausias ir svarbiausias mūsų tapatybės ženklas. Norėdami neištirpti globalizacijos tėkmėje į tarmes turime žiūrėti kaip į mūsų savitumo ženklą ir stengtis ne tik įvertinti jų įvairovę ir grožį, bet mokytis jas saugoti, puoselėti, žiūrėti pagarbiai, nes tai svarbi mūsų kultūros ir istorijos dalis. Svarbu suprasti, kad dialektologinėse ekspedicijose kaupiama tarmių medžiaga svarbi ne tik lingvistams – ji reikalinga etnografams, tautosakininkams, istorikams, muzikologams, net politologams. Galų gale, ne viena papasakota istorija tiktų kino filmo scenarijui“.

Tądien salėje buvo ne tik mielagėniškiai, bet ir iš kitų rajono kampelių: „Babutės“ iš Ceikinių ir Daugėliškio, jaunimas iš Didžiasalio bei vienas vyriausių rajono gyventojų - Cimbolų karaliumi tituluojamas Jonas Lechovickas iš Gilūtų. Visi aukštaičiai, bet kiekvienas miestelis turi savų tarmės ypatumų, tą ir stengėsi parodyti dainuodami, sekdami pasakas, mindami mįsles.

Gal jau ne visi mokam gražiai tarmiškai pašnekėti. Tai natūralu. Bet džiugu, kad tarmei skiriamas dėmesys, kad tarmiškai mokėti jau privalumas. Džiugu, kad randasi leidiniai, kuriuose spausdinama tarmiška kūryba. Ir būtent tokį leidinį, almanachą „Bundanti versmė“, rengia kraštietis, švenčioniškis, kurio vaikystė ir siela susijusi su Mielagėnais, poetas, rašantis mielagėniškių patarme, Gaudentas Kurila arba Cieksas Žalbungis. Jis taip pat buvo tarp minimo renginio svečių ir dalyvių, jo dovanotomis knygomis „Bundanti versmė“ praturtėjo daugelio susirinkusiųjų namų bibliotekėlės.

Pakviesti žodį tarti buvo ir čia senokai gyvenantys, bet gimtosios tarmės nepamiršę žemaičiai Aldona, Romutis bei dzūkas Mindaugas... Romučio papasakotas anekdotas:

- Kas gi tau pasiuvo tokį gražų švarką?

- Ai, buvau Paryžiuj, pas labai gerą siuvėją.

- O tai kur tas Paryžius?

- O... už 3000 km...

- Ale tu matai, šitokiam užkampy, a toks mudras siuvėjas...

Taigi, nors ir pakrašty, nors ir užkampy, bet esam verti dėmesio.

Dar vienas jo moralas: „kalbėkite tarmiškai ir visada bus teisingai“.

Rima MISIŪNIENĖ

Ignalinos viešosios bibliotekos Mielagėnų filialo bibliotekininkė