Mes turime 105 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2540
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8609
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:31929

Grybų dvaras Gražinai ir Tomui – širdžiai miela vieta

2015 m. spalio 17 d. šeštadienis, Nr.77 (1513)

Prieš šeštą metų pirmą kartą lankydamasis buvusiame Grybų dvare su jo naujuoju šeimininku Tomu Jonušiu kalbėjau apie ateities planus, kaip reikės tvarkyti gana didelę buvusio dvaro teritoriją. „Įdomu, kas pasikeitė per tuos šešetą metų?“, – galvojau važiuodamas į susitikimą. Vos išlipusį iš automobilio garsiu lojimu pasitiko dvi kaip du vandens lašai panašios kalytės. Tomas pirmiausia pakvietė apžiūrėti dvaro sodybos teritoriją, kurioje nors ir nematyti kylančio pagrindinio dvaro pastato, apie kurio atstatymą kalbėjome prieš šeštą metų, bet pokyčių jau daug. Štai aptvare jau ganosi avys o ir tolumoje tyvuliuojantis vienas iš tvenkinių – kaip ant delno. Prie tvenkinio – Gražinos valdos. Čia įrengta jos vaistažolių džiovykla, bet apie patį vaistažolių auginimą su Gražina pakalbėsime vėliau, o mes su Tomu einame dvaro parko taku tolyn link šimtamečio ąžuolo. Beeidami stabtelime prie vėjo nulaužtos liepos.

- Gaila, kad vieną iš šios gražios liepų šeimynėlės vėjas jau nulaužė, - sako Tomas. Jau iš tolo matyti aplink ąžuolą gražiai sutvarkyta teritorija, įrengtas medinis tiltukas, kuriuo galima apeiti aplink senolį ąžuolą ir pasigrožėti jo didybe. Beje, už gražiai sutvarkytą teritoriją aplink senolį ąžuolą Tomas sulaukė pagyrų ir iš oficialių asmenų. Bet svarbiausia, ko gero, ne tai, o kad tas įdėtas darbas teikia malonumą patiems Grybų dvaro šeimininkams.

Netoli ąžuolo vėl matyti kitas išvalytas tvenkinys. Miela malonu pereiti ir per baltuojančius beržynėlius. Belieka tik stebėtis, kaip galima nušienauti tokia dideles erdves, bet, matyt, jei darbas neteiktų malonumo, to ir nebūtų. Įtakos turbūt turi ir gera vietos aura. Kai ten bebūtų, bet anksčiau dvarams kaip ir bažnyčioms žmonės mokėjo parinkti energetiškai geras vietas, ne išimtis, manau, ir Grybų dvaro sodybos teritorija. Juk ir šimtametis ąžuolas, kurio amžius turėtų būti virš 500 metų, sugebėjo išlikti tik geroje vietoje. Čia jį karai ir negeri žmonės aplenkė, o dabar iš savo aukštybių gali žvelgti į gražėjančią Grybų dvaro sodybos teritoriją, kurią apėję, prie kavos puodelio kalbame apie tai, kas padaryta, ir ką dar norėtųsi padaryti.

- Dvaras – tai ne tik pastatai, bet ir čia vykdoma veikla. Dabar mes daugiausia dėmesio skiriame tam, kas smagu, kas teikia malonumą. Žinoma, teritorija didelė ir reikia laiko ir jėgų jai sutvarkyti, bet malonu, kai matai aplinką besikeičiančią. Gyvybės įkvepia ir pradėtos auginti avys. Bandymas auginti vaistažoles kol kas daugiau yra Gražinos hobis, nes nėra rentabilus. Gal todėl „Švenčionių vaistažolės“ Lietuvoje beveik nieko nesuperka ir neaugina. Čia tiesiog tokios klimato sąlygos, o ir kiti faktoriai. Užsienyje tą daro specializuoti ūkiai, kur viskas mechanizuota. Rankų darbo dabar niekam nereikia. O jei grįšime prie avių, tai čia irgi kol kas daugiau hobis. Koks ūkis be gyvulio? Pirminė idėja, kad avys nuės pievos žolę ir mažiau reikės šienauti, nepasitvirtino, nes avys ėda tik tai, kas joms skanu. Kas joms neskanu – palieka.

- Kažkada, kai pirmą kartą kalbėjomės, turėjai svajonę atstatyti Grybų dvaro pagrindinį pastatą...

- Jau sakiau, kad dvaras yra ne pastatai, o ūkinis vienetas. Čia mums tiesiog gyvenimo vieta, kur gera gyventi, būti, kur norisi sugrįžti. Pastatyti didžiulį pastatą ir paskui skirti aibę laiko jam prižiūrėti? Kam to reikia? Sau gyvenamąjį namą, žinoma, pasistatysime, kai ėjome, rodžiau paruoštą medieną, išlietus pamatus, o buvusio dvaro pastato neatstatinėsime, nes jį atstačius, reikės kažkuo užpildyti. Vystyti kaimo turizmą? Bet tada šioje ramybės oazėje ramybės nebus, apie pokyčius kalba Tomas Jonušas.

- Parke daug senų medžių. Tai, matyt, irgi kelia rūpesčių?

- Bent jau malkų pirkti nereikia, o darbo užtenka. Žinoma, gaila, kai lūžta viena liepa iš daugiakamienės liepos, bet yra kaip yra. Medžių tankumas parke per didelis, ir vėjas kartais padeda išlaisvinti erdves. Planas ateičiai – apsistoti čia visam laikui, ir tikiuosi, kad tas planas palengva išsipildys. Nors augau netoli Vilniaus, bet gamtos trauka žmoguje, matyt, užkoduota. Ir ta trauka traukia čia, į Grybų dvarą, - šyptelėjęs sako Tomas.

O štai ką apie bandymą auginti vaistažoles papasakojo Gražina Jonušienė.

- Tomas vieną kartą paklausė, kuo užsiimtum, jei gyventume čia, kaime. Aš pagalvojusi atsakiau, kad auginčiau vaistažoles, nes aš visą laiką jas renku, pažįstu nuo vaikystės. Dabar daug žolininkų, ir konkurencija didelė. Kadangi mes užsiregistravome kaip ekologinis ūkis, tai mums neužtenka tik rinkti, bet turi pasėti, prižiūrėti, auginti, rinkti, džiovinti, fasuoti ir realizuoti. Štai ir tenka tą kelią eiti. Kaip matėte, ir džiovyklą įsirengėme, be to neišsiversi, bet jūs neįsivaizduojate, kiek reikia surinkti tų vaistingųjų augalų, koks tai imlus darbas, - sako Gražina Jonušienė.

Vėliau prie mūsų bendravimo prisijungė ir Romualdas Jonušis, kuris, beje, prieš keletą metų ir buvo vienas pagrindinių iniciatorių, kad Tomas įsigytų Grybų dvaro teritoriją. Kalbame apie tai, ką dar reikėtų artimiausiu metu padaryti, nors kaip Tomas sako, geriausia nieko neplanuoti ir džiaugtis akimirkomis, praleistomis gamtos apsuptyje gražėjančioje Grybų dvaro sodyboje.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis