Pradžia visada graži

Trečiadienio laikraštyje rašėme apie prieš savaitę įvykusią diskusiją „Cirkliškio dvaro sodybos pritaikymo ir efektyvaus panaudojimo galimybės“.Diskusiją inicijavo rajono savivaldybė. Iniciatyva stebina nenuoseklumu ir netikėtumu. Nors rajonui tikrai netrūksta realių problemų (nevykdomas biudžetas, „Švenčionių švarai“ paskelbtas bankrotas, kritinė situacija kaimiškų vietovių vandens ūkyje ir t.t.), ji ieško dar vienos – rūpinasi jiems nepriklausančio objekto „pritaikymu ir efektyviu panaudojimu“. Ar gi nekeista? Diskusijoje puse lūpų buvo kalbama, kad galima būtų steigti viešąją įstaigą, kurioje dalininke taptų savivaldybė, kuri inicijuotų projektus. Iš visko sprendžiant, jos dalis ir būtų didžiausia, o balsas lemiamas.

Vizijos be pinigų – haliucinacijos

Cirkliškio dvaru naudojasi ir sėkmingai rūpinasi Švenčionių profesinio rengimo centras. Tik jo pirmtako – Cirkliškio technikumo dėka dvaras išliko. Ir be diskusijos aišku, kad savivaldybė lėšų tam užmojui - „dvaro pritaikymui ir efektyviam panaudojimui“ neturi. Diskusijos eigoje paaiškėjo, kad tam tikslui lėšų artimiausioje perspektyvoje nenusimato. Koks tikslas svaičioti? Kaip sakė Švenčionių profesinio rengimo centro direktorė Milda Gustienė - Vilniškė, vieno vadovų pasitarimo metu pranešėjas yra sakęs, kad vizijos be pinigų – haliucinacijos. Sunku nesutikti. Tada koks tikslas diskutuoti? Na, nebent atlikti „žvalgybą“, o gal net tapti VšĮ dalininku, kaip sakoma, „kabliuką užmesti“.

Atsirado „naujasis lietuvis“?

Visų tokio pobūdžio istorijų pradžia ir tikslai paprastai gražūs: studijos, vizijos, perspektyvos, iliuzijos, vėliau – galimai lėšų stoka, nesėkmės, gelbėtojo – vadinamojo investuotojo atsiradimas ir „netyčia“ objektas atsiduria „kur reikia“. Šie įtarimai ne iš piršto laužti, nes sunerimusi visa Cirkliškio bendruomenė – ir profesinio rengimo centro kolektyvas, ir gyventojai. Nerimauti turėtų daug daugiau gyventojų. Juk šioje mokymo įstaigoje profesiją įgyja daugelis neturtingų šeimų vaikų. Apie 80 proc. moksleivių – iš socialiai remtinų šeimų. Jiems ne vis tiek, kur ir kokiomis sąlygomis mokysis jų vaikai.

Diskusijoje gyventojų atstovas Algirdas Jasiulionis gavo žodį paskutinis, bet pradėti vertėtų nuo jo. A.Jasiulionis įvertino Verslo ir turizmo informacijos centro viziją (dvarą panaudoti konferencijų salės, retų knygų muziejaus, suvenyrų krautuvėlės ir skulptūrų parko įkūrimui) ir tiesiai pasakė tai, apie ką kiti kalbėjo užuominomis:

- Mano požiūriu, vizija buvo silpna. Iš to, kas pristatyta, net įgyvendinus, grąža būtų labai maža. Konferencijų salė – žinome, kur žmonės veržiasi į konferencijas – Druskininkai, Palanga, Molėtų observatorija ir pan. Abejoju, ar čia stovės eilės norinčių. Nėra čia ir tų turistų tiek, kaip buvo kalbėta. Kam rengti dar vieną muziejų, kad ir knygų? Muziejus yra, jis ir taip nepasižymi nei lankytojų skaičiumi, nei eksponatų gausa. Salė tuščios, vietos kiek nori, repetuoja kolektyvai, nes niekaip nesibaigia kultūros centro remontas.

Man įdomus klausimas – po Cirkliškį sklando baubas, kad atsirado „naujasis lietuvis“, kuris nusitaikė į Cirkliškio dvarą, nori jį įsigyti. Už tai ir daromi visokie veiksmai, ir šis pasitarimas vyksta tuo tikslu. Mokytojai suglumę, vaikšto ausis suglaudę – kuo čia baigsis.

„Švenčioniška“ liga pagal K.Trapiką

Visi iki tol buvę pasisakymai buvo „suvynioti į vatą“ - visi gyrė vizijas, bendradarbiavimo idėją, nors skambėjo nerimo gaidelė. Atviras A.Jasiulionio klausimas K.Trapiką užklupo netikėtai ir suerzino. „Apie kokį „naują lietuvį“ šnekat?, nu, baikit, mes čia susirinkom ramiai, protingai pasikalbėti, diskutuoti reikia. Baubai juokingai atrodo. Nesirkit ta švenčioniška liga“, - tesugebėjo atsikirsti vicemeras.

Atgal – į Švenčionėlius?

Nors kol kas valdžios atstovai, taip pat ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas teigė, kad dvaras ir mokykla turi būti kartu, iš visos kalbos ryškėjo kitkas. Vitas Karčiauskas pritarė knygų muziejaus, skulptūrų parko idėjoms ir neatmetė galimybės, kad dvaro sodybos teritorijoje gali atsirasti pagalbinių pastatų, nes akivaizdu, kad dabartiniuose vietos ir vizijoms, ir moksleiviams neužtektų. Kaip rašėme trečiadienį, vizijos plačiai griebia: ne tik konferencijos, bet ir priėmimai, svečių apnakvyndinimas ir maitinimas. O kas liktų moksleiviams? Galima žadėti naujus statinius dabartinėje teritorijoje, tik ar kas patikės, kad tai bus daroma, ir dar skirta moksleiviams?

Kas skaitė partijų programas, turėtų prisiminti liberalų pažadą savo rinkėjams – gaivinti Švenčionėlius ir grąžinti į juos proftechninę mokyklą. Kas galėtų paneigti, kad čia ne rinkimų programos vykdymas prasidėjo?

Mokymo įstaigos neuždarys

Panašu, kad liberalams bus sunku minėtą pažadą įvykdyti, jeigu išvis pavyks. Cirkliškio bendruomenė išgirdo bent vieną gerą žinią – Švietimo ir mokslo ministerijos Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėja Margarita Jakštonienė užtikrino, kad įstaigos steigėjas tikrai nenumato Švenčionių profesinio rengimo centro nei uždaryti, nei reorganizuoti. Mokymo įstaiga gerai dirba, nuosekliai gerina rezultatus, didėja moksleivių skaičius, šiais metais pasiekė 500.

Pusė vizijų jau vykdoma

M.Jakštonienė, mandagiai pritarusi galimam bendradarbiavimui, padėkojo profesinio rengimo centro bendruomenei, kad rūpinasi dvaru, ir pabrėžė, kad pusę to, kas išdėstyta vizijose, mokymo įstaiga jau vykdo, turi galimybes veiklą dar išplėtoti. Pasak jos, ir didelių pinigų čia nereikia. M.Jakštonienė priminė, kad dvaras neseniai buvo restauruotas, neblogai atrodo, atviras lankytojams – vyksta renginiai, koncertai, ekskursijos. Nebent trūksta informacinio ženklo. Dėl retų knygų muziejaus ji siūlė susilaikyti, nes labai abejojanti, ar būtų įmanoma užtikrinti tinkamą apsaugą. Pažintinį taką būtų gerai pratęsti iki pat dvaro, puošti parką skulptūromis ir dabar niekas netrukdo, rengti dailininkų plenerus yra visos sąlygos – galima apgyvendinti laisvose bendrabučio patalpose, o jų maitinimas moksleiviams galėtų būti praktika.

Tas pats su konferenciniu turizmu. Galima trumpalaikė patalpų nuoma nuo kelių valandų iki, pavyzdžiui, savaitės, su apgyvendinimu. Visos paslaugos svečiams taptų praktika moksleiviams. Mokykla pati gali teikti visas paslaugas, naudingai užimti moksleivius ir gauti papildomų pajamų. Jokių juridinių kliūčių tam nėra.

Viskas tvarkingai vyksta ir be savivaldybės įsikišimo! Bet meras Rimantas Klipčius vis tiek laikėsi savo: „Esama dvaro padėtis ir vykstanti veikla – tai tik priemonės dvaro gyvybei palaikyti. Būtina galvoti apie dvaro veiklos išplėtojimą. Jeigu mes nerestauruojame dvaro, tai visumoje nieko ir nedarome“.

Užuomina

Vitas Karčiauskas kalbėjo pritariamai ir truputį mįslingai:

- Matyčiau viziją: dvaro sodybą, kurioje veikia profesinio rengimo centras, konferencijų salė, knygų muziejus, skulptūrų parkas.

Konferencijų centras sudėtingas įrenginys. Jis galėtų veikti veikiant profesinio rengimo centrui tik tokiu atveju, jeigu rajonas mato platesnį lauką, ne tik dvarą, konferencijų centrą išbarstyti po visą rajoną. Knygų muziejus, skulptūrų parkas – įdomu. Pinigai gali atsirasti šiame rajone, patys puikiai žinot, iš kur...

Kokia ekonominė nauda?

Nuomonių buvo įvairių. Vieni patikėjo tuo, kas jiems buvo oficialiai pasakyta, kiti įžvelgė valdininkų ketinimus pasišildyti arba atsidėkoti rėmėjui, bet apie siekiamą ekonominę naudą (o gal naujas išlaidas) niekas nekalbėjo. Kompetentingo žmogaus nuomonės niekas taip ir neišgirdo, nes korektiško rankos pakėlimo neužteko, reikėjo perrėkti kitus, kad gautum žodį. Užtat diskusijoje neišgirstas asmuo mielai pasidalino mintimis su mumis. Daugiau kaip 20 metų rajono savivaldybės administracijai vadovavusi direktorė Vida Rastenienė gerai žino savivaldybės finansines galimybes:

- Žiūriu, visi svarsto įvairias vizijas, neturėdami jokių ekonominių skaičiavimų. Kiek konkrečiai reikės lėšų dvaro atnaujinimui ir priežiūrai? Juk dvaras – tai ne tik pastatai, - tai ir parkas, ir alėja, ir kiti priklausiniai. Kaip galima ką nors svarstyti, neįvertinus lėšų poreikio ir savo galimybių? Juk visuose projektuose reikia ir nuosavų lėšų. Savivaldybė jų neturi savo objektams, o ką kalbėti apie naujus. Savivaldybei juk priklauso Stanislavavo dvaras, tai tegul jį prikėlinėja.

Iš to, ką išgirdau, nematau jokios naudos gyventojams. Na, perimtų savivaldybė tą dvarą, o kas gyventojams iš to? Darbo vietų ten nesukurs.

Diskusijos metu daugiausia kalbėjo valdžios atstovai. Daugelis bendruomenės atstovų buvo išsigandę dėl galimo dvaro atėmimo, kuris vieniems – darbo vieta, kitiems – kultūros židinys, visiems – savas. Bendruomenės argumentas – iš niekur gandai neatsiranda.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ