Mes turime 363 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4469
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20670
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96700
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ilginės

2015 m. lapkričio 4 d. trečiadienis, Nr.82 (1518)

Žuvusių karžygių pagerbimo šventė

Lietuvių mitologinėje literatūroje minimos Ilginės. Priklausomai nuo regiono, šventės vadintos Ilgio, Ilgės vardais. Tai labai senas tradicijas turėjusios, žuvusių kovose karių pagerbimo ritualinės šventės. Jos trukdavo gana ilgai. Šios šventės vykdavo išskirtinėse gamtos vietose, prie vandenų. Ritualų metu giedodamos moterys išskaičiuodavo mūšiuose žuvusiųjų giminės vyrų narsumą, dorybes, rūpestingumą. Švenčių metu karžygiai prie alko dėdavo atnašas: karo žygyje laimėto grobio trečiąją dalį. Jie dėkodavo už laimėtas kovas galingajam Perkūnui ir kitiems dievaičiams. Pasak legendos, Alkanam kalne (dabartinės Švenčionių stačiatikių kapinės) buvo sudegintas kovose žuvęs karžygys ir paaukotas dievaičiui Perkūnui gyvas belaisvis.

Į šiuos ritualus susirinkdavo visos apylinkės gyventojai. Žuvusiųjų kovotojų artimieji atvykdavo ir iš tolimesnių apylinkių. Jie atsinešdavo maisto ir gėrimo.

Mitologijos tyrinėtojas G.Beresnevičius rašo: „Ilgio šventė galėjo būti švenčiama rudenį ir kitais metų laikais... Šventėje buvo puotaujama ir geriama už mūsų gynėjus ir visus prietelius... Pagoniškai Ilgio šventei net didžiausias vargšas atsinešdavo alaus. Puotos užtrukdavo net savaitę...“1.

 

Ežerų pavadinimai – Ilginių atgarsis

Tarsi šių švenčių atgarsis - išlikę Ilgio, Ilgės, Ilgių, Ilgiškio, Pailgio ir t.t. vardus turintys ežerai. Apytiksliais mano paskaičiavimais, tokius vardus turinčių ežerų Lietuvoje daugiausia. Jie skaičiuojami dešimtimis, o gal ir šimtais? Tai mažai tyrinėti ir dar neapibendrinti objektai. Ežerai, savo pavadinimuose turintys žodžio šaknį „-ilg-“, išsibarstę po visą Lietuvą. Šimtmečiais jų pakrantėse vykusių ritualų ir meditacijų įkūnyta aura plevena iki šiol. Prie dažno šių ežerų vyksta masiniai susibūrimai ir dabar. Žemaitijoje, aplink Telšių rajone telkšantį Ilgio ežerą įrengtas pažintinis takas, gausiai lankomas telšiškių ir svečių.

Tačiau daugiausia šiais vardais vadinamų ežerų yra valstybės šiaurės rytuose. Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio rajonuose telkšo net po 4-5 tokius vardus turintys vandens telkiniai. Arti jų – senovės paminklai: piliakalniai, pilkapiai, senos gyvenvietės ar kapinės. Kiek daug šiame krašte būta kovų ir žuvusiųjų paminėjimo, pagerbimo vietų! Senovėje vykusių ritualinių renginių metu kai kurie atsitikimai buvo sureikšminti, žmonių dažnai kartojami, ir tapo penu legendoms. Švenčionių rajone telkšo keturi tokiais vardais vadinami ežerai. Jų pakrantėse esantys vietovardžiai apipinti legendomis.

Pateikėja Aučynų kaimo kilmės švenčioniškė Irena Slabadaitė-Paliulienė (gim. 1931 m.) pasakojo, kad iš senų žmonių jaunystėje yra girdėjusi legendą, jog kaimyninio Aidukų kaimo pavadinimas kilęs iš aido giesmių (sutartinių, raudų), kai Ilgio ežero pakrantėje senovėje motinos ir našlės giedodamos apraudodavo žuvusius vyrus. Tai būdavo ne šiaip sau pasidainavimas, bet apeiginis veiksmas tikint, kad tolyn sklindantis ir aidu (raudose vadinto „aiduku, aideliu“) atsikartojantis balsas turi magiškų galių.

Kitas pateikėjas, 1957 m. Adutiškio apylinkės Lazdinių septynmetėje mokykloje dirbęs mokytojas Vitoldas Avinas minėjo, jog senovės kovose žuvusių narsiausių karių sudegintų kūnų pelenai būdavę išpilami į Aučynų piliakalnio pietryčiuose esančio Ilgio vandenis. Buvo tikima, kad iš vandens jie prisikels naujam gyvenimui. Aučynų piliakalnio apylinkėse – du Ilgio vardus turintys ežerai. Vakaruose, Aidukų kaimo galudaržėse, banguoja didokas Ilgio ežeras.

Nėra žinių, kiek Aučynų pilies gynėjų buvo artimųjų apraudoti šių Ilgio ežerų pakrantėse ir kiek šių karžygių ilsisi Aučynų kapinėse.

 

Išskirtinė pakrantė

Įsigalėjus krikščionybei, dvasininkams ėmus Ilginės papročius persekioti, jos buvo švenčiamos namuose (apraudant žuvusiuosius) ir kapinėse. Ilgainiui naujojo tikėjimo skelbėjai koregavo švenčių ritualus, įvardydami jų naują sakralinę prasmę. Statė krikščioniškus ženklus. Ypač tose tradicinėse lankymo vietose, kur buvo minimi legendiniai žmonių pasveikimai. Iš penkių Zarasų r. esančių Ilgio ežerų, ypač sureikšminta Imbrado apylinkėse esančio ežero pakrantė, minima kaip švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Vietinių žmonių atmintyje gyvos legendos apie apsireiškimus ir žmonių pasveikimus.

Žurnalistė Jolanta Butkutė rašo: „Galima paminėti Ilgio ežerą. Jo pakrantė tinkama ne tik rekreacijai – žmonėms, norintiems pabūti toliau nuo miesto šurmulio gamtos apsuptyje, bet pasižymi ji ir savo išskirtinumu. Ji garsi tuo, kad tai viena iš 31 vietovės, kur pasirodė švč. Marijos paveikslas. Čia netrūksta ne tik poilsiautojų, bet ir piligrimų, kurie neretai kaip padėką už suteiktą dvasišką malonę pakrantėje pastato kryžių“2.

2013 m. buvo įgyvendintas Zarasų r. Imbrado parapijos vietos projektas – prie Ilgio ežero pastatyta koplyčia, kuri 2014 m. birželio 30 d. buvo pašventinta 3.

 

Ignalinos Ilgis

Legendų pynėmis išdabintas ir Ignalinos Ilgis, telkšantis miesto rytuose. Iš trijų pusių aukštų kalvų apglobtas ežeras nuolat pasipildo šaltiniuotais vandenimis, besiveržiančiais iš kalvų papėdžių. Rytinėje jo pusėje vienas šaltinis vadinamas Linos ašara. Jo vanduo ypač tyras, mėgiamas ignaliniečių. Vakarinėje ežero pakrantėje vandens perteklius išsiveržia upeliu, anksčiau buvusiu putotu kriokliuku, panaikintu renovuojant Dūkšto kryptimi kelią.

Ežero pakrantės – takų sukarpyti pušynai. Žavi gamtos oazė nuo akmens amžiaus laikų buvo pamėgta žmonių. Apie tai byloja aptikti akmens amžiaus gyvenvietės radiniai, pagoniškų šventviečių alkai, ežero pakrantėje dunksantys pilkapiai ir legendos, įkūnijančios Ilgio ežero savitumo aurą. Jo pakrantėse įsikūrusiose stovyklose vyksta politinių partijų atrakcijos, estradoje – rajoniniai ir tarptautiniai pramoginiai renginiai, „tarzaniški“ žaidimai ir sportinės varžybos.

Vienoje sakmėje minima deivė Milda, kurios garbinimui senovėje prie kriokliuko buvęs aukuras. Deivė išklausydavusi nuotakų raudas, žuvusiems jų mylimiesiems vaivorykšte iš ežero pakrantės nutiesdavusi kelią į dausas.

Kitoje legendoje porinama Ignalinos miesto vardo kilmės ištakos. Ilgio ežero pusiasalyje buvusios pilies kunigaikštytė Lina pamilo svetimtautį belaisvį Igną, skirtą dievų atnašoms. Tuo ji sulaužė protėvių tradicijų nuostatas ir buvo nubausta. Rūstusis Perkūnas ją su rūmais nutrenkė ir paskandino Ilgio ežere. O žmonės supynę įsimylėjusių jaunuolių Igno ir Linos vardus, gavo Ignalinos (Igna - Lina) miesto pavadinimą. Ši legenda iki šiol labai populiari ignaliniečių tarpe.

 

Naujas pavadinimas

Laiko tėkmėje keitėsi Šiaurės Rytų Lietuvoje gyvenusių žmonių kartos, religijos, gamtinė aplinka. Mainėsi švenčių turinys. Ūkinės veiklos procese išnyko dalis alkų. Krikščionybės įtakoje Ilgines imta vadinti Vėlinėmis. Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje ir prie jo prigludusiuose Latgalos ir Gudijos pakraščiuose iki XIX ir XX a. sandūros išliko prietaringas mirusiųjų „maitinimo“ Vėlinių dieną paprotys. Ant kapų buvo dedama truputis simbolinio maisto ir gėrimo vėlėms pasivaišinti4.

Tyrinėtojo J.Lasickio teigimu, trečią dieną po Ilginės ritualų merginos atlikdavusios specialias apeigas dievaičio Žemėpačio (kiti šaltiniai mini dievaitį Vaižgantą) garbei, prašydamos, kad jis globotų gyvulius ir augintų ilgus linus.

Antanas KARMONAS

 

Remtasi šaltiniais:

1. Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijų žodynas. P. 151.

2. Butkutė J. Pasižvalgykime po Šiaurės Rytų Lietuvą. „Tėviškės gamta“, 2013 m. Nr. 10.

3. Kun. Kavaliauskas R. Laukiame koplyčios prie Ilgio ežero pašventinimo. „Mūsų Ignalina“, 2014-05-09 d.

4. Visuotinė lietuvių enciklopedija. VII T. P. 768.

 
Reklaminis skydelis