Mes turime 83 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:212
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24360
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:24360

Socialinės darbuotojos, kaip pasakų fėjos, turėtų daryti stebuklus?

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis Nr.80 (1127)

Alkoholikų neišgydo medikai, o iš socialinių darbuotojų reikalaujama, kad išmokytų tokius žmones negirtauti, dirbti, gražiai gyventi, rūpintis vaikais, kurie šiose šeimose kenčia labiausiai

 

Priglausti sušalusį ir alkaną – ne pagal instrukciją...

Skaudžiausia, kai girtaujančioje šeimoje, kuri šiuolaikiškai vadinama socialinės rizikos šeima, kenčia vaikai. Turbūt dauguma žmonių viliasi, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierė gina vaikus, rūpinasi, kad jie nebūtų skriaudžiami, nebadautų ir nešaltų. Tokie lūkesčiai ypač turėjo išaugti po to, kai Vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę, dėl visuomenės nepasitenkinimo pasiryžusią atsistatydinti, užtarė pati Seimo pirmininkė ir paprašė dirbti. Seimo pirmininkė sakė, kad E.Žiobienė tinkama šioms pareigoms.

Spalio 17 d. „Lietuvos žinios“ spausdino straipsnį apie Šakių rajone nutikusią istoriją. Šakių liuteronų parapijos kunigas Virginijus Kelertas, vadovaujantis ir Šakių vaikų globos namams, per Kalėdų šventes priglaudė globos namuose aštuonmetę mergaitę, kurią sumuštą, sušalusią, alkaną ir suskretusią tėvų namuose rado vyresnioji sesuo, gyvenanti globos namuose. Mažametė skundėsi, kad ją muša motina ir jos sugyventinis. Kunigas pranešė policijai, prasidėjo tyrimas. Ėmė svilti vaiko teisių gynėjų padai! Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė apkaltino kunigą savavaldžiavimu ir kreipėsi į prokuratūrą. Nei ji, nei kas kitas nejautė kaltės dėl mušamos ir alkanos aštuonmetės.... Tuo tarpu seniūnijos socialinė darbuotoja vykdė įstatymo raidę – paėmė mergaitę iš globos namų ir pargrąžino girtaujantiems ir smurtaujantiems motinai ir sugyventiniui. E.Žiobienė apskundė kunigą prokurorams, šie atmetė net kelis jos skundus. Tada valdininkė kreipėsi į teismą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas konstatavo, kad kunigas apkaltintas nepagrįstai. Net įsiteisėjus teismo sprendimui, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tvirtina esanti teisi. Ji viską darė pagal instrukcijas.

 

Vaikai - įkaitai

Šakių rajone nutikusi istorija pribloškia abejingumu skriaudžiamam vaikui. Kiek tokių vaikų šalyje kankinasi palikti girtuokliams tėvams kaip pajamų šaltinis? Juk už juos gauna pašalpas ir turi už ką išgerti. Vaikams maistui ne visada lieka. Pamačius iš arčiau, kokiomis sąlygomis tokiose šeimose vaikai gyvena, pasibaisi ir suabejoji, ar valstybės politika šių bejėgių nelaimėlių atžvilgiu humaniška. O ji tokia - vaikas turi kiek įmanoma ilgiau likti šeimoje. Vaiko teisių apsaugos darbuotojai, deja, turi tokią politiką vykdyti. Motyvuojama, kad tai daroma vaiko naudai ir gerovei. Mat globos namuose trūks tėvų meilės. O kiek meilės girtaujančioje šeimoje? Bepigu ministerijų ir kitų aukštų institucijų atstovams, nė nemačiusiems tokių šeimų pragaro, postringauti apie socialinės rizikos šeimų gelbėjimą, dedant pastangas jose išlaikyti vaikus, prasigėrusių motinų įgūdžių ugdymą, integravimą, socializaciją ir kt. O kur ta riba, kai dar įmanoma?

 

Viskas suverčiama socialiniam darbuotojui

Rizikos šeimomis ir jose augančiais vaikai rūpinasi socialinės darbuotojos. Kiekviena jų lanko po keliolika ir daugiau šeimų. Tik ar ne per daug norima iš vieno žmogaus? Socialinės darbuotojos lanko šeimas, auklėja tinginius girtaujančius tėvus, ragina juos dirbti ir mylėti savo vaikus, rūpintis jais. Tai tik dalelė to, ką tenka daryti socialinėms darbuotojoms, kurioms, beje, dažnai pavojinga užeiti į savo globotinių namus. Juk surašinėtojai pas tokius gyventojus ėjo su palyda.

Kokį efektą duoda tokios priemonės? Pagal ataskaitas turbūt didelį. Juk pagal statistiką šiuo metu ir šalies ekonominiai rodikliai nuolat auga, nors skurstančiųjų daugėja nepaliaujamai. Tiesa, su rizikos šeimomis yra viena natūrali perspektyva – kai vaikai užauga, šeima nebevadinama rizikos, gali sau girtauti netrukdomai ir statistikos negadina. Tik dėka to mažėja rizikos šeimų kaimuose – jaunimas išvažiuoja, nelieka kam gimdyti apskritai – nei su rizika, nei be jos.

Kai kur nors pūlinys prasiveržia vaiko savižudybe, kuriam mama nedavė valgyti, arba į viešumą išeina faktas apie mušamą ir alkaną vaiką, kaip atsitiko Šakiuose, net aukšti šalies pareigūnai ramiausiai apkaltina socialines darbuotojas. Neva kvalifikacijos trūksta, per mažai stengiasi, neįdeda į darbą širdies, ne taip dirba, turėtų vos neapsigyventi tose šeimose, su vaikais žaisti, maistą ruošti, girtuokles mamytes mokyti, kaip šeimoje gyventi... Kaip skaudžiai šie žodžiai žeidžia labai sunkiai dirbančius žmones.

 

Socialinės darbuotojos kasdienybė

Kaip atrodo socialinės darbuotojos diena ir ką ji kasdien mato rizikos šeimose, pasiteiravome Pabradės miesto seniūnijos socialinės darbuotojos Marijos Rakovskienės. Marija lanko 20 šeimų, kuriose auga 45 vaikai. Seniūnė Lucija Tunevič sako, kad priklauso dar 0,5 etato, bet darbuotojos surasti nepavyksta, tad kol kas pluša viena Marija.

Marija kiekvieną šeimą per savaitę aplanko bent du kartus, o jeigu reikia – ir dažniau. Dažnai randa tėvus girtus. Tokiu atveju visos kalbos bergždžios. Tenka gaudyti progą, kai būna nespėję prisigerti. Jeigu girti guli ryte, bando laimę pavakare, ir kartais pavyksta – būna prablaivėję. Šeimos neprognozuojamos – vieną dieną kalbiesi, atrodo, klausosi, galva linksi, supranta, o kitą dieną užeini – apduję, nieko neprisimena. Taip ir vėl ratas sukasi iš naujo.

Ne visos šeimos beviltiškos, bet daigiau kaip pusė šių šeimų praradę teisę gauti pašalpas grynais, nes nepajėgia tvarkytis su pinigais. Šių šeimų pinigus pagal įgaliojimą tvarko socialinė darbuotoja. Jai tenka suplanuoti daugiau kaip 10 šeimų biudžetus, padėti joms apsipirkti, atsiskaityti ir vesti šių pinigų apskaitą. Jau vien tai vienam žmogui, atrodytų, ne pagal jėgas, bet tai toli gražu ne viskas. Dar reikia išradingumo parinkti prekes, kurias būtų sunkiau iškeisti į svaigalus. Stengiasi, kad produktai būtų sveriami, bet vis tiek paskui sužino, kad išnešė, pavyzdžiui, mėsos gabalą ir iškeitė. Dar reikia pasirūpinti, kad visi šie dykaduoniai laiku pasižymėtų darbo biržoje (ir dar tą dieną būtų negirti!), nes vaikai neteks pašalpų. Ne visada pavyksta tokių stebuklų pasiekti. Seniūnė Lucija Tunevič susiėmusi už galvos sako nežinanti ką ir daryti – trys šeimos, neatvykusios į darbo biržą, išbrauktos iš sąrašų ir prarado teisę gauti pašalpas.

Klausantis tokių istorijų, pirmiausia ateina mintis – ar kas nors sveiku protu pasvėrė tokius darbo krūvius ir ar šie reikalavimai realūs?

 

Į pagalbą socialiniams darbuotojams - projektas

VšĮ Šeimos santykių institutas vykdo ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Socialinės rizikos šeimų integracija į darbo rinką: socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų profesinės kompetencijos didinimas“. Projekte dalyvauja 10 šalies savivaldybių. Tarp projekto partnerių – ir Švenčionių socialinių paslaugų centras, tad dalelė projekto naudos tenka mūsų socialiniams darbuotojams, taip pat ir jų vadovams bei asmenims, vienais ar kitaip savo darbe susiduriančiais su socialinės rizikos šeimų nariais, taip pat ir vaikais. Šią savaitę pagal projekto veiklas Švenčionių darbo biržoje vyko seminaras šia tema. Po jo projekto vadovė Ernesta Butkuvienė trumpai papasakojo apie projektą. Pagrindinis jo tikslas – stiprinti rizikos šeimų motyvaciją ir ugdyti socialinius įgūdžius, reikalingus integruojantis į darbo rinką. Projekto veiklos grindžiamos projekto metu (vykdomas nuo 2009 m.) parengta metodine priemone „Socialinio bendradarbiavimo modelis“, kurioje pateikiami konkretūs darbo metodai socialiniams darbuotojams, kaip padėti socialinę atskirtį patiriančioms šeimoms integruotis į darbo rinką. Suprantama, kai darbdaviai turi iš ko rinktis, kas gi norės dar ir problemų turinčio žmogaus? Pasak projekto vadovės, čia gali pagelbėti viešieji darbai. Tai bent šiokia tokia galimybė pasijusti visuomenei reikalingu, pakeisti aplinką, atsidurti kolektyve, pajusti atsakomybę. Visa tai naudinga, net jeigu tai atidirbimas už pašalpas ir papildomai neuždirbama. Antra galimybė – nors pora mėnesių padirbėti darbo biržos finansuojamus viešuosius darbus, kai jau gaunama ir alga. Visuomenė turi suteikti šiems žmonėms šansą, kad jie imtų keistis. Stulbinamų pokyčių nereikia tikėtis, bet gal tai padės nors truputėlį.

Pagal projekto veiklas taip pat dirbama individualiai su socialinės rizikos šeimomis – projekto vadovės kartu su socialinėmis darbuotojomis lankosi šeimose, bendrauja, padeda atrasti šeimoms jų stipriąsias puses, reikalingas integruojantis į darbo rinką, palaiko jas integracijos procese.

Švenčioniškių dar laukia įdomus projekto renginys – dienos centro stovykla, kurioje dalyvaus socialinės rizikos šeimos.