Mes turime 125 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:163
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24311
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:24311

Antanas Petkūnas – geriausias 2011 m. veterinaras

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis Nr.80 (1127)

Prieš kurį laiką baigėsi Švenčionių maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Gedimino Adomavičiaus iniciatyva organizuota apklausa-konkursas geriausiam rajono privačiai dirbančiam veterinarijos gydytojui išaiškinti. Viską lėmė gyventojų balsavimas. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad geriausiu privačiai dirbančiu veterinarijos gydytoju tapo Milkuškų kaime gyvenantis veterinarijos gydytojas Antanas Petkūnas. Tiesa, mūsų pokalbis prasideda ne nuo šio žmonių įvertinimo, o nuo pačios pradžios – veterinaro profesijos pasirinkimo.

Į mano klausimą, kodėl pasirinko veterinaro profesiją, Antanas Petkūnas, kiek pagalvojęs, atsakė:

- Veterinaru dirbu nuo 1973 metų, jau greitai 40 metų bus, o tą pasirinkimą gal lėmė tai, kad Kaltanėnuose, kur gyvenau kartu su tėvais, tėvai augino gyvulius, ir sunkoka buvo prisiprašyti veterinarų gyvuliui susirgus. Motina ir sako: „Eik mokykis veterinaru, nors nereikės kitų prašinėti“. Baigęs pirmiausia dirbau Švenčionėlių veterinarijos stotyje, po to trumpai Švenčionyse, o vieną dieną viršininkas pasakė, kad esu kviečiamas pas gerb. Kuzminą. Jis į mane pasižiūrėjo ir sako: „Esi jaunas, čia tau mažai darbo, geras specialistas, patikai kaip dirbi Blaževičiūtei ir eisi ten dirbti“. Pabandžiau prieštarauti. Iš Švenčionių iki tėvų namų Kaltanėnuose man arčiau. Nes tėvas invalidas, reikia motinai padėti, o jis į stalą kumščiu ir sako: „Kad nuo rytojaus būtum ten, kur siunčiame, o tai mūsų rajone vietos nebus“. Taip ir atsidūriau Meros tarybiniame ūkyje. Išdirbau ten 5 metus. Ūkis buvo didelis, gyvulių daug, specialistų mažai. Važiuoji ir važiuoji. Iš pradžių ant motociklo bet kokiu oru, po to jau automobiliu. Teko ne tik ūkio, bet ir žmonių gyvulius gydyti. Iš Meros į Svirkas. Čia irgi 5 metus atidirbau, o po to pradėjau dirbti Milkuškose, čia ir dabar gyvenu su šeima ir dirbu, nors dabar darbo teritorija nėra konkreti, kur kviečia ten važiuoji, nes nuo 1992 metų dirbu privačiai. Beje, pradėjau pirmas rajone, dabar 7 privatūs veterinarijos gydytojai, tad konkurencija didelė, ir žmonės gali rinktis. Netikai, kitą kartą pasikvies tavo kolegą.

- Antanai, teko dirbti ir tarybiniais laikais, ir dabar. Kas pasikeitė veterinaro darbe?

- Pirmiausia tai labai sumažėjo gyvulių. Kiek jų dabar suskaičiuosi po visą rajoną, tai tada viename stambiame ūkyje buvo auginama. Tai vienas skirtumas. Antras, tai kasdieną augantis popierizmas. Kai pagalvoji, šiame kompiuterizacijos laike gal tų popierių galėtų mažėti, bet kur tau – tik daugėja. Dažnai reikia ir kompiuterinėj laikmenoj pateikti, ir popierinį variantą. Popierių pildymas atima labai daug laiko. Yra ir daugiau skirtumų: didėjantis žmonių rūpestis naminiais gyvūnais, anksčiau į tai mažiau buvo kreipiamas dėmesys. Kadangi gyvulių mažėja, mažėja ir pajamos, o iš jų nemažą dalį mokesčiams atiduodi, sau ne kas ir lieka, bet aš dėl to tikrai neverkšlenu, dar yra ūkis, gyvuliai – išgyventi galima, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Antanas Petkūnas.

- Sakyk, dirbant privačiai, ko gero, ir atostogauti netenka, bet visgi turi pomėgius, mielus širdžiai?

- Daug kas patinka. Kažkada mėgau fotografuoti, patiko daryti fotografijas, dabar skaitmeniniai fotoaparatai neturi tokios traukos. Mėgstu keliauti, jau aplankiau nemažai šalių. Per tas kelias dienas pailsi nuo darbo, atsigauni morališkai. Dar vienas pomėgis – žvejyba, čia jau nuo vaikystės. Juk augant Kaltanėnuose ir nežvejoti – tai nusikaltimas, nes čia pat Žeimenos upė, Žeimenio ežeras. Mėgstu ir apie namus tvarkytis: statau, dažau. Kai nori, tai to laiko randi. Žinoma, keliaudamas dažnai ir klientus prarandi, bet juk gyvenimas vienas, norisi kažką pamatyti.

- Ar daug naujovių atsiranda veterinarijoje?

- Atsiranda. Kasmet turime lankyti kursus, o ir internete tenka pasikapstyti, kad neatsiliktum. Galiu pasakyti, kad dabar veterinarinis gydymas gerokai brangesnis. Dažnai būna taip, kad žmonės patys bando gydyti, o kai užgydo, tada jau kreipiasi pagalbos, o tada ir padėti būna sunkiau, ir gydymas būna brangesnis. O kartais ir nepavyksta išgydyti užleistos ligos.

- Sakyk, ar malonu buvo sužinoti, kad žmonės tave išrinko geriausiai 2011 m. privačiai dirbančiu veterinaru?

- Žinoma, malonu. Noriu padėkoti ne tik žmonėms, balsavusiems už mane, bet ir Švenčionių maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkui Gediminui Adomavičiui, sumaniusiam tokį konkursą. Vis kažkoks judėjimas pirmyn. Tai pirmas toks konkursas Švenčionių rajone. Šis įvertinimas man kaip mano darbo įvertinimas. Reiškia dirbu tinkamai, įtinku. Visados stengiuosi savo darbą atlikti tik gerai.
- Ar nesigaili pasirinkęs veterinaro profesiją?

- O ko gailėtis? Jei dirbu beveik 40 metų, vadinasi patinka. Džiaugiuosi, kad kažkada baigiau Žemės ūkio akademiją, nes dabar papildyčiau bedarbių armiją. Kartais, kai pasižiūri, kiek bendraamžių jau prasigėrę, degradavę, sunerimsti ir pagalvoji, kad darbo neturintis žmogus greitai į bedugnę gali nusiristi. Žiemą darbo būna gerokai mažiau, tai, kaip juokaudamas dažnai sakau, ir pečkuriu padirbėti galiu, o ir sūrį galiu padaryti, ir maisto pasigaminti. Manau, tai jokia problema, juolab žmona dirba pamainomis, tai ne visada gali tą padaryti. Beje, išauginome 3 dukras, dabar jau ir dvi anūkės ir anūkas yra, vadinasi viskas lyg ir neblogai, - baigdamas mūsų pokalbį, sako Antanas Petkūnas, kurį apklausos metu gyventojai išrinko geriausiai dirbančiu privačiu veterinaru.

Paskui gurkšnodami Antano paruoštą arbatą ir skanaudami sūrį kalbame apie kitus kasdieniškus rūpesčius, o jų tikrai nemažai, bet į daugelį jų Antanas Petkūnas žiūri optimistiškai, nes jau įprato eiti priešakyje, pirmas rajone pradėjo dirbti privačiai, pirmas pradėjo sėklinti gyvulius. Taip įdomiau, kai gali savo patirtį, praktines žinias pritaikyti gyvenime.

Algis JAKŠTAS