Mes turime 312 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:650
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16851
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92881
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Muzika – kelrodė Vlado Valackos gyvenimo žvaigždė

2015 m. gruodžio 12 d. šeštadienis, Nr.93 (1529)

Devynioliktame amžiuje gyvenęs JAV poetas H.V.Longfelan rašė: „Muzika – universali žmonijos kalba“. Iš tikrųjų labai taikliai pasakyta, nes muzikos kūriniai užburia mus net tada, kai nežinai, apie ką dainuojama, o ką bekalbėti apie instrumentinius kūrinius. Jiems tai jau tikrai jokio vertėjo nereikia, svarbiausia, kad būtų geras atlikimas. Ir šis mano pasakojimas, apie žmogų, beveik visą gyvenimą nesiskiriantį su akordeonu, armonika ir daina, Vladą Valacką iš Gudelių kaimo, esančio Adutiškio seniūnijoje.

Pas Vladą važiavau gražią saulėtą rudens dieną. Žinojau, kad Gudelių kaimas gana didelis, tad gerokai nustebau, kai važiuodamas kaimo gatve mačiau tik tuščius bedvasius namus. Toks daugelio Lietuvos kaimų likimas dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Ir jis kur kas skaudesnis nei rašytojo Jono Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Dabar ne tik vienkiemiai, bet ištisi kaimai išnyksta ne tik nuo Lietuvos žemės paviršiaus, bet ištrinami ir iš žemėlapių registro. Viskas dingsta, lyg ir nebuvo čia gyvenusių žmonių, dešimtmečius ar net šimtmečius pulsavusios gyvybės. Pačiame Gudelių kaimo gale jau iš tolo pamačiau šviečiančią Vlado Valackos sodybą, ir pasitiko mane pirmiausia ne pats šeimininkas, o linksmas jo antrininkas – iš ąžuolo išdrožtas muzikantas. Tai dovana Vladui septyniasdešimtmečio proga. Išgirdęs įkyriai lojantį šunelį, išėjo ir Vladas. Kadangi esame pažįstami gana senokai, tai ir mūsų pokalbis apie muziką, gyvenimą ir jo vingius vyko gana lengvai. Juolab, kaip vėliau paaiškėjo, ir bendrą pomėgį – fotografiją – abu turime nuo jaunystės, bet šį kartą kalbėsime apie pagrindinę Vlado Valackos kelrodę žvaigždę – muziką.

- Gudeliai – mano gimtinė, čia gimiau, augau, čia gyvenau ir gyvenu. Čia sukūriau šeimą, o dabar, ko gero, esu vienintelis tikras Gudelių kaimo senbuvis. Čia jau ir žmonių beveik nebeliko, o kažkada arti trijų šimtų gyveno, nes buvo apie 60 sodybų, o visose bent po penkis žmones gyveno. Dabar, kai išeini ir matai tuščią gatvę, net nesitiki, kad dar visai neseniai kaimas buvo pilnas gyvybės, kad vakarais girdėdavai ne tik kaimynų šneką, bet ir dainos skambėjo labai dažnai. Ir kur neskambės, kai tiek jaunimo tiek mūsų, tiek aplinkiniuose kaimuose buvo, - prisimindamas jaunystę pasakoja Vladas, kuris labai anksti pradėjo groti akordeonu.

Tiesa, tas akordeonas buvo nedidelis, vos 12 bosų. Kadangi tėvas šiek tiek mokėjo groti, tai ir sūnui nupirko nedidelį akordeoną. Jokių muzikos mokyklų Vladui lankyti neteko, bet turėjo puikią klausą ir didelį norą išmokti groti. Vėliau teko groti ir armonika, ir bajanu, o dabar dažniausia groja tai akordeonu, tai armonika. 1966 m. teko eiti tarnauti į kariuomenę, bet ir ten su akordeonu nesiskyrė, o kai po trejeto metų sugrįžo į gimtinę, dar rimčiau ėmėsi muzikos, dainų. Su Mykolu Raginiu, kuris grojo smuiku ir klarnetu, Vladas Valacka daugelyje vestuvių grojo.

- Kartais, dabar kai pagalvoji, net sunku įsivaizduoti, kaip atlaikydavome. Juk vestuvės būdavo per abi puses, ir grodavome gyvai, be jokių įrašų. Ir dar vienas pastebėjimas, tada visi dainuodavo, ne tik muzikantai. Dabar vestuvėse žmonės dažniausia būna pasyvūs stebėtojai, o anksčiau vos uždainuoji, tuoj pat tau pritaria, - sako Vladas, kuris po kariuomenės Jakelių tarybiniame ūkyje ne tik ekspeditoriumi dirbo, bet ir kultūros namams vadovavo.

Tuometinis ūkio direktorius Galvydis pats mėgo muziką, dainą, tad ir pasiūlė Vladui Valackai ansamblį sukurti, o kai atsirado ansamblis, buvo ir koncertai, o garsas apie Jakelių kultūros namuose vykstančius koncertus gana toli sklido. Galbūt viena priežasčių buvo ta, kad Vladas stengėsi, jog šokių metu ne tik lietuviška muzika skambėtų. Sujungus Adutiškio ir Jakelių ūkius, pasikeitė ir Vlado Vlackos darbo specifika, bet ryšys su muzika nenutrūko, kitaip, ko gero, ir būti negalėjo, nes Adutiškio kraštas visada garsėjo muzikantais, gal todėl ir dabar čia dar netyla Adutiškio kapelos garsai. Gaila, kad mirtis vis retina talentingų žmonių gretas. Per palyginus trumpą laiką į amžinybę išėjo net 3 jauni, apie 40 m., vyrai. Valackų muzikantų dinastiją pratęsė ir Vlado sūnus Dainius, kuris kaip ir tėvas pats viską išmoko. Dabar abu ir Adutiškio kapeloje groja.

- Kartais ir apsibaram per repeticijas. Dainiui norisi kūrinį vienaip groti, man – kitaip, štai ir kyla kartų konfliktas, – juokaudamas sako Vladas, kuris vėliau prisipažįsta, kad su sūnumi groti malonu. Beje, Dainius paveldėjo ir dar vieną tėvo pomėgį – žvejybą. Čia kaip Vladas sakė, kai nori, gali ir darbui, ir muzikai, ir žvejybai laiko surasti. Beje, savo laiku, kai dirbo Jakelių kultūros namuose, ten Vladas ir Antanų folklorinį ansamblį buvo sukūręs. Iš tiesų dainingas buvo Adutiškio kraštas. Vladas džiaugiasi, kad savotišką dainos estafetę perima mokinių folkloro ansamblis „Vosilkėlė“. Gaila, kad baigę vidurinę, jo dalyviai išvažiuoja ir jau nebegrįžta atgalios.

Daug įvairių nutikimų gali papasakoti Vladas Valacka iš daugiau nei poros šimtų sugrotų vestuvių, o ir šiaip per koncertus visko nutikdavo. Ne tik groja ir dainuoja Vladas Valacka, bet ir nemažai melodijų dainoms yra sukūręs, tarp jų ir Adutiškio krašto poeto Alberto Skyrelio parašytom eilėm melodiją pritaikė. Vladas mielai groja ir savo malonumui, tiesiog paima akordeoną ar armoniką ir užgroja. Ir nuplaukia melodija ištuštėjusio Gudelių kaimo gatve. O juk taip neseniai vienos kartos gyvenime čia ne tik apie 60 sodybų buvo, bet ir mokykla, ir klubas, ir biblioteka. O jaunimas į vieną gegužinę nesutilpdavo, ir būdavo viename Gudelių kaimo gale gegužinė ir kitame.

- Muzika mane lydi visą gyvenimą, be jos savo gyvenimo neįsivaizduoju. Visada rinkausi tokias dainas, kur ir tekstas geras, ir melodija gera. Kai daina prasminga, ir muzikantui, ir žiūrovui pavyksta surasti sąlyčio taškus. Žinoma, jei žmona Jadvyga nebūtų tolerantiškai žiūrėjusi į mano pomėgį, gal nei tiek vestuvių nebūčiau sugrojęs, o juk grota ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, net Kaliningrado srityje, nei saviveikloje būčiau tiek laiko dalyvavęs, bet be viso to mano gyvenimas nebūtų buvęs pilnavertis, - baigiantis pokalbiui sako mano pašnekovas Vladas Valacka, muzikantas iš Adutiškio seniūnijos, Gudelių kaimo.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis