Mes turime 85 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:251
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24399
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:24399

Kalėdų belaukiant

2015 m. gruodžio 23 d. trečiadienis, Nr.96 (1532)

Jums gimė Išganytojas…Netikėdami savo ausimis, piemenys nustebę klausosi angelo balso.

Tačiau angelas primygtinai kartoja: Jums gimė Išganytojas…

Jėzus į pasaulį atėjo ne dėl rabino, nesiilsinčio lovoje, ne dėl pamaldžių žydų Betliejuje, nemokančių tinkamai parengti guolio gimdyvei, ne dėl vyriausiojo kunigo ir Rašto aiškintojų, gerai pažįstančių Raštus ir žinančių, jog Betliejus yra karaliaus Dovydo miestas. Ne…

Dievo išrinktieji – tai piemenys: sugrubusia oda, nugairinta ilgų Palestinos naktų šalčio, nusiteikę visą gyvenimą dirbti sunkų ir kitiems nepriimtiną darbą. Piemenys, kuriuos garbingieji šalies gyventojai vadindavo vagimis, nes šie iš tiesų ne kartą rizikuodavo patekti į teisingumo rankas, kuomet, ieškodami savo gyvuliams pašaro, peržengdavo privačios nuosavybės ribas, o kadangi, gindamiesi nuo kaltinimų, prasilenkdavo su tiesa, buvo vadinami melagiais ir daug kur jiems netgi būdavo neleidžiama liudyti teisme.

Piemenys tikrai nelaukė, kad Mesijas ateis pas juos. Jie prisimindavo, kaip vaikystėje klausydavo skaitymų iš pranašo Izaijo knygos, kur buvo kalbama apie tautos lūkesčius, apie Tą, kuris atnaujins Izraelio karalystę, grąžindamas jai buvusią šlovę, apie naują karalių iš Dovydo giminės, kuris nutrauks romėnų viešpatavimą Dievo išrinktajai tautai, o ši taps šviesa pasauliui.

Žinoma, tai gražu, bet visa tai skirta kitiems, o ne jiems, nustumtiems į visuomenės pakraštį…

Ir vis tiktai piemenys tampa pirmaisiais Išganytojo atėjimo į pasaulį liudininkais. Atrodytų, tarsi Dievas pramogautų, niekais paversdamas gražius ir rimtai apsvarstytus istorikų paskaičiavimus.

Ne kas kitas, o piemenys turės pranešti pasauliui šią, tokią paprastą ir drauge stulbinančią, naujieną: Dievas yra su mumis! Dar daugiau: Dievas yra čia, Jis verkia išalkęs, o Jo mama glaudžia Jį prie savo krūtinės, kad pamaitintų.

Tai Kalėdos ! Ar šis vaizdas stebina mus? O gal priešingai: du tūkstančiai krikščionybės metų užaugino dviejų pirštų storio luobą ant mūsų sielų ir, girdėdami kalbant apie Jėzaus Kristaus atėjimą, tik atlaidžiai šypsomės, tarsi kas mums sektų pasakėlę? Todėl norėtųsi nuplėšti ir mesti šalin visą išgalvotą žmogišką blizgesį, kad vėl galėtume stebėtis Kalėdų paslaptimi…

Šiandien yra Kalėdos… Tam rengėmės kaip mokėdami, klausėmės apie tai, jog tai Dievo atėjimas į žmogaus širdį. Dievas jau yra su mumis, Jis pats ateina papasakoti žmonėms apie Dievą, nes žmogiškas protas jau nebesugeba nieko protingo sugalvoti.

Šiandien Dievas parodo, jog Jis yra artimas. Jis atskleidžia visą švelnumą ir grožį, kurio niekas negalėjo įsivaizduoti. Šiandien proga nuplėšti kaukę, kuria visąlaik taip uoliai dengiame Dievo veidą. Dievas nėra šaltas ir abejingas, Jis nėra tolimas ir išdidus nei egoistas, užsisklendęs savo asketiškame tobulume. Tokiais sugebame būti tik mes, įsivaizduojantys, jog geriausiai atstovaujame Dievui pasaulyje.

Mes į savo Viešpatį šiandien žvelgiame kaip į naujagimį, besiglaudžiantį prie Motinos krūtinės.

Žinoma, neturime apsimesti, jog Dievas gimsta būtent šiandien. Ne: prieš du tūkstančius metų jis tapo vienu iš mūsų, atiduodamas save mums, augo, skelbė Gerąją Naujieną varguoliams, mirė, atleisdamas mums nuodėmes, prisikėlė ir gyvena per amžius. Pasaulis jau yra išgelbėtas, tačiau pasaulis to nežino…

Aš esu išgelbėtas, tačiau apie tai negalvoju. Išsiblaškęs, daugelio rūpesčių ir sielvartų išvargintas. Neramus ir drauge banalus pasaulis pamiršo, jog Dievas yra kūdikis, dovanojantis save, ateinantis pas žmones, kad juos išgelbėtų.

Ar dar sugebame tuo stebėtis? Vyksta nepaprasti dalykai! Dievas išgelbėjo mus – ar mes leisimės gelbėjami? O gal priešingai? Pasibaigus švenčių laikotarpiui su liūdna ilgesinga šypsena nurinksime žaisliukus nuo eglutės, iki kitų Kalėdų uždarysime prakartėlės figūras, į tas pačias dėžutes sudėdami svajones apie nuostabų, tikrą Dievą, kurį galima susitikti šiame gyvenimo kelyje?..

„Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“, - vėliau apie tai parašys evangelistas Jonas…

Įsiklausykime ir supraskime: Dievas yra čia, su mumis, atėjęs nuskaidrinti mūsų abejingumą. Jis atėjo pas visų laikų amžinuosius piemenis: tuos, kurie išgyvena Kalėdų džiaugsmą, nors širdį spaudžia skausmas, pas tuos, kurie pirmą kartą vieni švęs Kalėdas, pas tuos, kurie negalės būti šilumoje, negaus dovanų, pas tuos, kurie jau prarado tikėjimą ir viltį gyventi… Išganytojas gimė visiems, parodydamas, jog Dievas nori išsirinkti paskutinę vietą, kad galėtų priglausti ir tuos, kurie pasiekė gyvenimo dugną…

Ar mokėsime tuo stebėtis?

Medardas ČEPONIS

Švenčionių dekanas