Mes turime 288 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:238
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16439
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92469
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Norite ekologiškų kiaušinių? Užsukite į Paškonių kaimą

2015 m. gruodžio 30 d. trečiadienis, Nr.97 (1533)

Visada gerbiau ir gerbiu žmones, ieškančius galimybių čia, Lietuvoje, kurti verslą ir išgyventi lietuviško kapitalizmo sąlygomis. Šį kartą pasakojimas apie jauną šeimą, ieškančią savo nišos versle ir gyvenime.

Nors palyginus gerai žinau ne tik Švenčionių, bet ir aplinkinius rajonus, o Paškonių kaimo, kuriame įsikūrė Olesia ir Artūras Sosnauskai, teko šiek tiek paieškoti, nors, kaip vėliau paaiškėjo, pro tą kaimą ne kartą ir ne du važiuota. Tiesiog pavadinimas neužsifiksavo.

- Persikėlimas iš Švenčionių į Paškonis ne vienerių metų mūsų projektas. Daug mąstyta, svarstyta, kol pagaliau ryžomės su Olesia pabandyti kurti savo verslą. Ir tas verslas gal kiek netradicinis – vištų auginimas, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Artūras, kuris ketverius metus dirbo Airijoje. Pinigų ten sunkiai dirbdamas uždirbti gali, bet kai Lietuvoje likusi šeima, ramybės nedaug.

- Supraskite, ir ten pinigais nesninga. Ten juodai dirbti reikia. Paragavus emigranto dalios kartais pagalvoji, kad jei pas mus taip dirbtų, kaip tenka užsienyje dirbti, daug kas gal kitaip būtų. Bet šiandien nemažai žmonių vis dar laukia iš valdžios malonės, kaip čia pašalpą gauti. Žinoma, kiekvienas renkasi savo kelią, - prisimindamas užsienyje praleistą laiką sako Artūras.

- O kodėl pasirinkote vištų auginimą?

- O ką auginti? Kiaulių auginti dabar negalima, o ir pastatų, tokių kaip reikalauja įvairūs reglamentai, nėra. Štai ir ėmėmės to, ką galime esamose sąlygose auginti. Dar turime šiek tiek avių. Tiek, kiek galima pagal ES reglamentus.

Oi, tie reglamentai, instrukcijos. Jei jų būtų mažiau, gal daugiau jaunų žmonių čia, Lietuvoje kurtųsi ir dirbtų. Pasirodo, net ir turint savo žemės, miško, savo grūdų ne viską gali daryti. Nemažai valdiškų koridorių teko numinti ir Artūrui, kol įrodė savo tiesas. Daug teko skaityti, įrodinėti, kol pagaliau gavo ekologinio ūkio statusą. Dabar Olesios ir Artūro Sosnauskų ūkyje kudakuoja 320 vištų ir jų kiaušiniai parduodami kaip ekologiški. Norint plėstis vėl iškyla naujos problemos. Pasirodo, vištoms net vanduo iš tvenkinio netinka. Turi būti iš gręžinio. Kartais pagalvoji, kad tas instrukcijas rašo žmonės, gyvos vištos nematę, bet tai jau mano asmeninė nuomonė, o Olesia su Artūru jau įveikė nemažai žinybinių barjerų, nesiruošia nuleisti rankų ir galvoja apie tolimesnę plėtrą. Juk ir pradėjo nuo 100 vištų, o dabar ūkyje 320. Tiesa, kol neturi pakuotojo kodo, savo produkcija, nenusižengdami jokiems reglamentams ir reikalavimams, gali prekiauti turguje, pardavinėti namuose, bet prekybos tinklams tiekti negali.

Vištos, augančios Sosnauskų ekologiniame ūkyje, palyginus su tomis, kurios auga didžiuosiuose paukštynuose, gyvena tarsi vištų rojuje. Vaikšto laisvėje, lesinėja natūralią žolytę, nes pagal reikalavimus vištos turi vaikščioti ant žolės dangos.

- Pernai mes vištoms net muziką bandėm leisti. Pastatėm kolonėles, vištos Bethoveno ir kitų kompozitorių muzikos klausėsi. Eksperimentavome, galvojome, duos efektą, bet jokio apčiuopiamo efekto nebuvo, išskyrus tai, kad gaidžiai 3 dienas spoksojo į kolonėles klausydamiesi, - apie vieną savo eksperimentų papasakojo Olesia. O tų eksperimentų buvo ne vienas ir ne du. Dabar jau atsiranda žmonių, kurie sutinka pasidalinti patirtimi. Auginant ekologiškas vištas, nemažai rūpesčių kelia ir pašarams keliami reikalavimai. Reikia galvoti ir apie tai, kad streso nebūtų. Reikalavimų vis daugėja, bet Olesia su Artūru nenuleidžia rankų.

- Kuriam kilo mintis užsiimti vištų auginimu įregistruojant ekologinį ūkį?

- Vyrui kilo ta mintis, ir toliau jis tas idėjas generuoja. Mano rūpestis, kad vištos būtų prižiūrėtos, laiku pašertos, - šyptelėjusi atsakė Olesia.

- Manau, kad žmogui tam ir duota galva, kad galvotų. Į Maximą visada suspėsi nueiti padirbėti, o čia, kaime, man gera. Juk ne tik darbu žmogus gyvas. Čia aplinkui gamta graži, o kokie saulėlydžiai gražūs. Per pusantrų metų ir aplinką šiek tiek jau susitvarkėme. Atidirbus visą dieną, prisėsti ant suoliuko ir pasigrožėti gamta – puiki relaksacija. Čia gana atokus kampas ir triukšmo mažai. Visada norisi kurti ateitį ne tiek sau, kiek vaikams, o jų turime tris, ir apie jų ateitį jau turime galvoti, - sako Artūras.

Paskui dar ir dar kartą pakalbame apie reikalavimus, produkcijos realizavimo galimybes, svajones ir planus, kartais kuriozinius reikalavimus ir nuostatas. Štai kad ir Sosnauskų ūkyje – ūkis ekologinis, o tvenkinio negalėjo pripažinti ekologinio ūkio dalimi. Paradoksas, bet taip yra. Džiugina tai, kad abu, Olesia ir Artūras, galvoja apie ūkio plėtrą ir nesiruošia sustoti ties pasiekta riba. Stebino ir jų žinios apie pašarų vištoms ruošimą, maitinimą, o ir višta ne toks jau paprastas paukštis ir turi įvairiausių keistenybių. Pasirodo, vištos gali būti žiaurios: jei pamatys pas kurią pradrėkstą žaizdelę, kaip mat supuolusios gali užkapoti. Kas galėtų pagalvoti, kad taip gali būti. Todėl viską reikia stebėti, negali atsipalaiduoti. Einant nauju keliu visada būna klaidų, o tos klaidos, kaip sakė Artūras, brangiai kainuoja. Olesia džiaugėsi, kad bent jau jaunesniems vaikams patinka kaime, kad atvažiavę tuoj bėga pas avytes. O darbo diena Olesiai ir Artūrui, prasidėjusi 7 valandą ryto, dažnai baigiasi po vidurnakčio.

Štai tokia ekologiškai vištas ir avis auginti bandančių ūkininkų Sosnauskų iš Paškonių kaimo kasdienybė. O baigdamas šį pasakojimą norėčiau jiems palinkėti, kad užtektų kantrybės einant link užsibrėžtų tikslų.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis