Gruodžio 17 dieną Švenčionėlių miesto bibliotekoje palydėti rudeniškai žvarbius orus ir uždegti šiltą kūrybos liepsnelę susirinko gausus būrys poezijos gerbėjų. Bibliotekoje buvo pristatyta Švenčionėlių miesto poetės Angelės Matesovičienės poezijos knyga „Akimirkų lietus“.

Bibliotekoje vykusio pristatymo metu savo kūrybos eilėraščius skaitė ne tik pati jų autorė, bet ir jos anūkai. Vyresnysis Paulius ir skaitė eiles, ir atliko muzikinę kompoziciją „Matrica“, akomponuojant mamai Ilonai (poetės dukrai).

Jonukas ir Stepas eilėraščių skaitymą puikiai suderino su akordeonu atliekamomis melodijomis. O mažasis Jokūbas tądien kaip tik šventė savo 7 metų gimtadienį.

Susirinkusius maloniai nuteikė ne tik meniškos sielos dukra Ilona su vyru Alvydu , sūnus Viktoras su žmona Renata, anūkai, bet ir penkios seserys, atvykusios ne tik iš Švenčionėlių, Švenčionių, bet ir iš Molėtų, Klaipėdos. Nuostabius sveikinimus ir padėką visos giminės vardu tarusi klaipėdietė Janina labai džiaugėsi, kad tik šeimos palaikymo dėka ši knyga buvo išleista.

Į knygos pristatymą susirinko tikrai nemažai Angelės draugų, bičiulių, kaimynų, bendradarbių. Buvo išsakyta daug gražių sveikinimų pirmosios knygos išleidimo proga. Pasveikinti kūrėjos atvyko buvusios bendradarbės iš Valstybinės mokesčių inspekcijos Švenčionių poskyrio. Gražų sveikinimo žodį tarė Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų vardu Vytautas Čenkus.

Keletą dainų padainavusios vokalinio ansamblio „Gabija“ moterys gera nuotaika užkrėtė visus šventės dalyvius – žiūrovai dainas traukė kartu. Ansamblio vadovė Vanda Miloš pritaikiusi Angelės sukurtam eilėraščiui „Jazminai“ muziką, maloniai nustebino poetę.

Poezijos knygelę „Akimirkų lietus“ pristatė ir renginį vedė mokytoja Gražina Jarmalytė. Papasakojusi apie autorę ir pasidžiaugusi, kad jos knyga tikrai pasibels į daugelio skaitytojų širdis ir suras atgarsį.

„Savo kūryba siekiu ne tik nudžiuginti, o tiesiog perteikti savo išgyvenamus jausmus. Idėjų kūrybai randu kasdieninėje aplinkoje. Toks mūsų gyvenimas. Pilnas grožio, meilės, džiaugsmo, begalinių rūpesčių, netekčių ir skausmo... O kaip gi kitaip? Nepatyręs skausmo, nesuprasi, kas yra laimė, nemokėsi džiaugtis ir vertinti, ką turi. O žmogui duota daug: ir šlamančios pušys Tėviškėje, ir balti beržai – milžinai, žaliaskarės eglės, žali alksnynai, upeliūkštis per pievą ir smėlėti takai...“, - sako poetė.

Temos ir vertybės, kurias gvildena p. Angelė, išlieka amžinos: meilė, tikėjimas, supratimas, jausmai, kasdieniniai džiaugsmai ir rūpesčiai. Visa poezijos kelionė po Labanoro kraštą kupina moteriško nuoširdumo. Poezijos knyga „Akimirkų lietus“ tai – sielos kalbėjimas, kur eilėraščių mintis nesulaikoma.

Jau vaikystėje Angelei labai patiko poezija. Su didžiuliu susidomėjimu klausydavosi vyresnių seserų skaitomų eilėraščių ir stebėdavosi tokiu gražiu skambesiu.

Mokydamasi pradinėse klasėse, gavusi užduotį parašyti rašinėlį apie arkliuko traukiamą vežimą – nepakluso ir ėmė rašyti apie išskrendančias gerves, voratinklius apkibusius rasos karoliukais, parudavusią, žiemoti besiruošiančią žolę – apie tai, ką matė pro mokyklos langą. Mokytoja nudžiugo dėl taip gražiai, poetiškai parašyto rašinėlio ir jau tada išpranašavo, kad Angelė galėtų ir knygą parašyti. Kaip matome palinkėjimas išsipildė.

Kūryba yra ne tik Dievo dovana, bet ir sunkus, atkaklus, daug stiprybės reikalaujantis darbas. Angelei netrūksta nei vieno, nei kito. Išties džiugu, kad Angelė nenuleido rankų, dar vaikystėje tikėjusi, kad kažkas turi įvykti ir puoselėdama šią viltį surado laiko ir sugebėjo kurti, eiti pirmyn, ir štai dabar mes turime tokį gražų rezultatą. Taigi tikimės, kad Angelė sukurs daug prasmingų posmų ir mes apie ją dar tikrai išgirsime.

Stasė BUSILIENĖ