Keturiasdešimt metų tai daug ar mažai? Manau, kad daug, bet kai dirbi mėgstamą darbą, tie metai pralekia kaip viena diena. Keturis dešimtmečius Milkuškų medicinos punkte išdirbo ir toliau dirba Marytė Strakšienė, o nuo šv. Kalėdų jau ir keturiasdešimt pirmus skaičiuoja. Su gražia darbo data ją per naujametinę Milkuškų bendruomenės šventę Milkuškų bendruomenės vardu pasveikino bendruomenės pirmininkas Antanas Petkūnas, o kai aš šaltoką sausio 6-osios (Trijų karalių) dieną užsukau pas ją pakalbėti apie per tuos 40 metų įvykusius pokyčius, Marytė Strakšienė šyptelėjusi pasakė: „Lyg ir nėra apie ką kalbėtis. Aš tuos metus tiesiog dirbau ir dirbu savo mėgstamą darbą“. Bet kai įsikalbėjome, mūsų pokalbis truko gerokai ilgiau negu planavome, nes pasikalbėti tikrai buvo apie ką. Ir ne tik apie felčerės darbą, bet ir apie Milkuškų kaimo bendruomenę, apie nykstančius kaimus ir vienkiemius, apie nostalgiją gimtinei, kuri visai netoli, tik per Švenčionių aukštumą tiesiąja reikia pereiti, ir į kurią Marytė, vedama nostalgijos, vis sugrįžta. Na ir kas, kad toje vietoje tik beržas, išsaugojęs vaikystės prisiminimus, teliko, dar pora karklų žaliuoja.

- Gimiau ir iki 18 metų gyvenau visai netoli nuo čia esančiame, tai pačiai seniūnijai priklausančiame, Jukiškės kaime. Tiesa, to kaimo jau seniai nebėra, per melioravimo vajų jis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Ir nors praėjo nemažai laiko, bet aš retkarčiais ten nors trumpam sugrįžtu. Kai melioracija iškėlė, tėvai persikėlė gyventi į Švenčionėlius. Tad aš niekur nedingau, beveik visas mano gyvenimas ėjo ir eina čia, netoli Švenčionių, Švenčionių seniūnijos teritorijoje, - sako Milkuškų medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Marytė Strakšienė, kurią žmonės vadina savo gydytoja Maryte.

- O kodėl pasirinkai medicinos darbuotojos profesiją? Ar tai buvo vaikystės svajonė?

- Pasirinkimą lėmė tai, kad mano mama labai sirgo, ir norėjau kuo ilgiau ją išsaugoti. Kadangi gerai baigiau Utenos medicinos mokyklą ir turėjau teisę rinktis bet kurią Lietuvos vietą, aš nedvejodama sugrįžau į Švenčionių rajoną, kad galėčiau būti arčiau namų, prižiūrėti sergančią mamą. Ir prižiūrėjau. Paskutinius 14 metų ji pas mane gyveno. Aš pasielgiau taip, kaip turėjau pasielgti. O paskyrimą į Milkuškas gavau 1975 m. gruodžio 24 d. Tuo metu dar ir diplomo neturėjau, buvau gamybinėj praktikoj. Prisimenu, mamai buvau pažadėjusi grįžti anksčiau, bet teko priiminėti Milkuškų felčerinį punktą, - prisimindama tą tolimą laiką sako Marytė. Ir čia mūsų pokalbis trumpam nutrūksta. Į medicinos punktą užsuka viena iš Marytės Strakšienės pacienčių Kira Mastenica. Nustembu pamatęs, kad Marytė tuoj pat paduoda reikiamus vaistus ir dar pasiūlo Kirai Mastenicai šiek tiek pailsėti, patikrina kraujo spaudimą ir tik po to išleidžia į namus. Ta proga gerb. Kiros Mastenicos paklausiau, ar gerai, kai yra medicinos punktas, ir ką galėtų pasakyti apie bendruomenės slaugytojos Marytės Strakšienės darbą.

- Ji mums kaip daktarė. Pasijutau prastai, atbėgau, o kaip Švenčionis galėčiau pasiekti? Jau daug metų į ją kreipiuosi. Mūsų gydytoja – taip mes vadiname Marytę. Ji puikiai žino, kokius vaistus ir kaip turime gerti. Draudžia per daug vaistų gerti. Mums atrodo, kad kuo daugiau, tuo geriau, o ji mums tą draudžia. Ir klausome. Jei ne mūsų Marytė, jau daugelio mūsų nebūtų buvę, - išgirdau atsakymą.

Išėjus pacientei mes tęsėme pradėtą pokalbį.

- Punkto priėmimo data tau įstrigo visam gyvenimui. O kokia buvo darbo pradžia?

- Ta data, matyt, įstrigo todėl, kad tai buvo Kūčių diena, o kokia buvo pirmoji darbo diena tikrai neatsimenu, bet gerai žinau, kad kai atėjau dirbti, mano aptarnaujamoje teritorijoje buvo 915 žmonių, o dabar teliko 411. Nelinksma statistika. Per tą laiką ne tik vienkiemiai, bet ir kaimai išnyko, o ir kituose, mažesniuose, vos po vieną kitą gyvena. Tie 40 metų prabėgo, pralėkė kaip viena diena. Visko buvo: ir naktimis, ir per sniegą pas ligonius tekdavo eiti, važiuoti. Populiariausia transporto priemonė buvo dviratis, o kadangi gyvenau netoli medicinos punkto, tai darbas buvo, galima sakyti, visą parą. Dabar čia, šiame punkte, kuris yra renovuotame buvusio darželio pastate, galima sakyti, yra išsipildžiusių svajonių darbas. Ir ne tik dėl to, kad čia šilta, jauku, bet ir darbo vieta jau toliau nuo namų. Pusę metų dirbu kaip normalus žmogus, nes žmonės jau suprato, kad medicinos punktas jau toliau nuo namų, ir vaistai čia, tad stengiasi ateiti pirmoje dienos pusėje, nes antra – skirta iškvietimams. Apie tokias galimybes svajojau seniai. Gal todėl ir kaimo bendruomenei įkurti daug pastangų dėjau. Jei nebūtų kaimo bendruomenės, nebūtų šitų jaukių namų, kuriuose ir vieta medicinos punktui atsirado. Atsigręžus atgal ir prisiminus tuos jau praeityje likusius metus, įvykius, galiu pasakyti, kad džiugiausios akimirkos buvo, kai apylinkėje gimdavo vaikas, kai galėdavai džiaugtis augančiais ir jau išaugusiais, o liūdniausia žinia visada buvo apie žmogaus mirtį arba sunkią ligą, bet jeigu manęs paklausia, ar rinkčiausi tą pačią profesiją, net nedvejodama atsakau „taip“. Juk tai mano ir darbas, ir hobis. Žinoma, norėdama neatsilikti nuo gyvenimo, nemažai skaitau medicininės literatūros, domiuosi liaudies medicina, kartais tas žinias iš liaudies medicinos ir praktikoje pritaikau, ant savęs išbandau.

- Maryte, nepaisant užimtumo tiesioginiame darbe dar rasdavai laiko ir visuomeninei veiklai, ilgus metus vadovavai Milkuškų kaimo bendruomenei.

- Mes antri rajone įkūrėme kaimo bendruomenę, išsikovojome bendruomenei patalpas. Dabar jau ir antras turime. Gal kad pagal horoskopą esu Liūtas, tai kuo daugiau dirbi, tuo daugiau ir veži. Man ir bendruomenės pirmininke buvo nesunku dirbti, nes visus žmones aš puikiai pažįstu, o kai artimi kontaktai, tai ir dirbti lengviau. O kaimo bendruomenė buvo ir yra reikalinga. Čia atsiveria galimybės žmonių bendravimui, o to bendravimo deficitas dabar tarp žmonių labai labai jaučiamas. Nuvažiuoji pas ligonį į iškvietimą, o jam kartais labiau nei vaistų reikia bendravimo. Ir kai matau, kiek žmonių ateina į mūsų bendruomenės šventes, širdis džiaugiasi. Tokiomis akimirkomis supranti, kad dirbta ir stengtasi ne veltui.

- Vienu metu buvo daug diskutuojama, ar reikalingi tie medicinos punktai kaimo vietovėse, ir ar nereikėtų drausti čia vaistus pardavinėti.

- Gali pasakyti trumpai ir aiškiai. Punktai reikalingi, nes čia atėjęs žmogus gali ne tik būtiniausią pagalbą gauti, bet ir tam tikras procedūras atlikti. Juolab, mes būdami šalia savo žmonių puikiai žinome, kam ir kokių vaistų reikia, kuo žmogus serga. O jei vaistų pardavimas būtų uždraustas, tokie punktai prarastų prasmę. Kuo tu gali padėti atėjusiam žmogui, jei po ranka vaistų nebus. O tie bendruomenės slaugytojų medicinos punktai, ko gero, išnyks savaime, kai mes, paskutinės mohikanės, kas į pensiją, kas Anapilin išeisime. Juk rajone yra ir ilgiau už mane dirbančių bendruomenės slaugytojų. Kai mes pasitrauksime, jaunimas tikrai neis už tokį atlyginimą dirbti. Kartais pagalvoju, kiek per tą laiką pėsčiomis ir dviračiu kilometrų nuvažiuota. Tiesa, aš vienintelė 10 metų važinėjau tarnybiniu žiguliuku. Ačiū buvusiam merui Vytautui Vigeliui, kuris atsiliepdamas į žmonių prašymą, skyrė automobilį.

- Maryte, kiek laiko likdavo šeimai nuo tavo darbo ir visuomeninės veiklos?

- Kažkaip spėdavau. Gerai, kad vyras suprato ir palaikė mane, kitaip visą tą krūvį būtų buvę sunku atlaikyti ir visur suspėti. Turiu nuostabią dukrą, kuri, beje, ir pirmuosius žingsnius felčeriniame punkte žengė. Galima sakyti, ji ir užaugo felčeriniame punkte šalia manęs. Tekdavo kartu pasisodinus ant dviračio ir pas ligonius važiuoti, man ji ir ligonius vedžiodavo. Gal todėl ji ir nenorėjo net girdėti apie mediciną, pasirinko filologės specialybę. Be šeimos palaikymo kaimo felčerės darbas neįmanomas. Aš manau, kad toks darbas yra net ne darbas, o gyvenimo būdas, nes tu visada turi būti pasiruošęs padėti savo žmonėms. Aš kitaip jų ir nevadinu. Todėl ir buvau, ir esu su jais tuos keturis dešimtmečius. Nors ir buvo siūlymų pakeisti darbo vietą, visada atsisakydavau, nes pirmiausia turėdavau sau atsakyti į klausimą, o kaip mano žmonės be manęs?, - sako Marytė Strakšienė. Paskui dar ilgokai prie kavos puodelio kalbamės apie neišnaudotas liaudies medicinos galimybes, apie vaistų reklamą ir besaikį jų vartojimą, apie per anksti Anapilin išėjusius žmones ir daugelį kasdieniškų problemų, kurios rūpėjo ir rūpi Milkuškų medicinos punkto bendruomenės slaugytojai Marytei Strakšienei, kurią jos pacientai vadina daktare Maryte.

Algis JAKŠTAS