Mes turime 285 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:260
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16461
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92491
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žuvusiųjų 1991-ųjų sausio įvykiuose atminimui laužai degė ir mūsų rajone

2015 m. sausio 16 d., šeštadienis, Nr.4 (1537)

Be ugnies žmogus Žemėje negalėtų išgyventi. Ko gero, visi žinome legendą apie titano Prometėjo žmonėms iš Olimpo dievų atneštą ugnį, ugnį, kuri žmonėms suteikė galimybę išgyventi. Ugnis garbinama nuo neatmenamų laikų, ugnies signalais buvo perduodamos geros ir blogos naujienos senovėje, laužai liepsnojo Vilniuje ir prieš 25 metus per lemtingus sausio įvykius. Ir ne tik sušilti prie jų ėjo žmonės. Laužų ugnies šviesoje skambėjo patriotinės dainos, laužų ugnis buvo tarsi ženklas, siunčiamas į beribę visatą, apie Lietuvos žmonių troškimą gyventi laisvai, patiems spręsti savo šalies likimą. Praėjus 25 metams sausio 13-ąją visoje Lietuvoje vėl degė laužai žuvusiems atminti. Degė jie ir Švenčionių rajone.

Pagrindinis renginys, skirtas Laisvės gynėjų dienai ir pergalės 25-mečiui paminėti, vyko Švenčionyse, ir prasidėjo jis iškilmingomis šv. Mišiomis Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Medardas Čeponis ir Strūnaičio parapijos klebonas Aldas Čeponis. Mišiose dalyvavo rajono vadovai, tarybos nariai ir gausus būrys įvairaus amžiaus žmonių. Kariai savanoriai įnešė Lietuvos valstybinę vėliavą. Prie altoriaus buvo padėtos 25 degančios žvakės – tiek, kiek metų praėjo nuo tų tragiškų, taip pat ir pergalingų 1991-ųjų sausio įvykių. Sakydamas pamokslą klebonas Medardas Čeponis kalbėjo:

„Evangelija mums kalba apie Jėzaus pagalbą piktosios dvasios varginamam žmogui, primena mums ne tik apie blogio veikimą pasaulyje, bet ir apie išganingąjį Dievo veikimą. Tiek vienas, tiek kitas yra toks pat realus mums šiandien, koks buvo Kafarnaumo gyventojams prieš du tūkstančius metų.

Blogis, arba tiksliau piktasis, veikia šiame pasaulyje dažnai vienus žmones panaudodamas kaip įrankius kitiems kankinti ir pavergti. Mūsų tautos istorijoje netrūko blogio siautėjimo. Skirtingais laikmečiais blogis keitė savo veidą, bet jo veikla liko ta pati – pavergti ir pažeminti žmogų, žeisti jo orumą ir niokoti Dievo paveikslą, pagal kurį žmogus sukurtas. Sausio 13-osios įvykiai iš arti parodė šį baisų Piktojo veikimą.

Tačiau mūsų paguodai ir gal net nuostabai, mes nesame palikti vieni. Kartu su psalmininku mes galime kartoti: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai“ (Žyd 2, 6). Dievas yra mūsų pusėje, jis mus išrinko iš visos visatos ir saugo kaip savo akies lėlytę.

Tada kodėl šis vargas mus taip puola, kodėl tiek skausmo ir kančios patiriame? Pažvelkime į Kristų – jis pats rodo mums kelią: „Kristus turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6-8).

Žmogaus kelias į meilės aukštumą veda per Dievo nusižeminimą. Kalėdos mums primena didįjį Dievo nuolankumo veiksmą, kai Dievas priėmė žmogaus prigimtį. Keliaujame kartu Velykų link – būtent šį slėpinį mes švenčiame dabar ir per kiekvienas Mišias – Jėzaus kančios ir kryžiaus aukos atminimą. Jėzus aukoja save už mus, kad mes turėtume tikrąją laisvę, amžinąjį gyvenimą. Todėl kiekvieno iš mūsų kelias į tikrąją laisvę ir tikrąjį džiaugsmą yra pasiaukojanti meilė.

Tai kelias kiekvieno piliečio, kuris myli savo Tėvynę. Ar visiems pasiseka mylėti? Deja, ne visiems. Kai kam savanaudiškumas ar kitos silpnybės pakiša koją kelyje į tikrąją laimę, būtent, tikrąją, kuri yra meilė kitiems. Tik meilė gali duoti laimės vaisių.

Sausio 13-tosios aukos mus drąsina nebijoti mylėti tikra meile, nebijoti aukotis dėl šeimos, aukotis dėl gyvenimo laisvoje šalyje. Patiriame puolimų iš tų, kurie laisvę traktuoja kaip teisę savanaudiškai gyventi, bet iš tiesų kenkiant ir sau, ir kitiems.

Evangelijoje girdėjome, kaip Dievo Žodžio galia išlaisvina prislėgtuosius. Evangelija pagal Joną pradeda taip: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Vėliau paaiškina, kas yra tas Žodis. Savo laiške jis moko, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16).

Ir mes esame pašaukti kopti į šias aukštumas. Minėdami sausio 13-osios įvykius, prisiminkime, kad meilė artimui ir Tėvynei, Dievo galia, nugali priešus ir suteikia laisvę. Mokykimės mylėti, kad atėjus išbandymų metui – laikytumės meilės įsako ir mums jau nebereikėtų svarstyti, ką daryti – Kristaus pavyzdžiu ir pasirinksime pasiaukojančią meilę“.

Po šv. Mišių minėjimas persikėlė į Švenčionių miesto parką. Čia jau degė laužai, kaip ir prieš 25 metus buvo vaišinama arbata. Buvo prisiminta tų lemtingų dienų chronologija, skambėjo dainos apie laisvę, aidėjo ir saliuto salvės – už laisvę, už žuvusius, kurių buvo 14, o sužeistųjų per tas lemtingas Lietuvos laisvei dienas buvo daug. O mes, prisimindami tuos žmones, turime jausti atsakomybę už laisvės išsaugojimą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis