Mes turime 187 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1508
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4442
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84912

Mėžionėlių gatvė – Švenčionėlių miesto istorijos ištakos

2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis Nr.82 (1129)

Ar galima pervadinti Mėžionėlių gatvę?
Tikrai negalima! Kodėl? Apie tai ir noriu plačiau parašyti.
Prieš 150 metų nutiesta geležinkelio Peterburgas -Varšuva magistralė ne tik davė pradžią Švenčionėlių miestui, bet ir ilgą laiką buvo aplinkinių kaimų gyventojų darbdavė ir maitintoja. Turint omeny tai, kad tada buvo carinės Rusijos, o vėliau kapitalistinės Lenkijos okupacijos laikai, kadrų klausimą geležinkeliui aptarnauti sprendė okupacinė valdžia. Ne paslaptis, kad inžinerijos-technikos ir kiti vadovaujantys postai atiteko rusų, o vėliau lenkų statytiniams. Eiliniai darbininkai: kalviai, šaltkalviai bei įvairių rūšių pagalbiniai darbininkai buvo samdomi iš Mėžionėlių, Dotinėnų, Burbų, Kvederiškių ir aplinkinių kaimų.
Gel

ežinkelio apimtys plėtėsi, vystėsi aptarnavimo bazė: pastatyti garvežių depai, remonto dirbtuvės, elektros stotis, keleivių pervežimo stotis ir kt. Augo darbo rankų poreikis. Kaimiečiai, ypač bendruomenė, palikę vagoje plūgą, skubėjo prie samdomo darbo, o savus darbus tik priešokiais nudirbdavo. Toks įtemptas darbas ir gyvenimas reikalavo taupyti laiką. Iškilo poreikis trumpinti atstumą nuo namų iki darbovietės. Pirmieji šį klausimą pradėjo spręsti Mėžionėlių kaimo darbininkai. Kadangi šio kaimo žemės ribojosi su Švenčionėlių miesto žeme, mėžionėliškiai savo sklypų galulaukėje, prie keliuko iš kaimo į miestelį pradėjo ręsti gyvenamuosius namus. Statėsi, aišku, kiekvienas savo rėžyje, ir nameliai nebuvo labai ištaigingi, dažniausiai galu į kelią. Statėsi tik vienoje, kairėje, kelio pusėje, nes kitoje pusėje jau buvo ne jų žemė.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą jau buvo 20 namų, tarp kurių dažniausiai intervalas siekdavo iki 100 metrų (taip buvo išsidėstę žemės rėžiai). Taip susiformavo Mėžionėlių kaimo „palydovas“ – beveik 2 km ilgio vienos pusės gatvė. Čia gyveno ir geležinkelyje dirbo ištisos giminės: tėvai, vaikai - broliai, pusbroliai. Žeimų buvo 4 namai, Barauskų 2, Maskevičiaus, Švalkaus, Astiko, Jarmalių ir kt. Dar ir šiandien, praėjus 100 metų nuo tų dienų, didesnė dalis namų tebestovi, ir juose gyvena buvusių geležinkeliečių palikuonys. Nesunku surasti Mastovičiaus dukrą Alytę ir jos vyrą geležinkeliečio sūnų Petrą Garlą; Žeimos dukrą Janutienę; Švalkaus žentą Šarką; Lazarenkas, Jarmalius ir kt.
Švenčionėlių miesto visuomenė turi būti dėkinga Mėžionėlių kaimo gyventojams ne tik už Mėžionėlių gatvę. 1905 metais, kun. Burbai organizavus pirmųjų maldos namų statybą, Mėžionėlių kaimo bendruomenė bažnyčios reikmėms skyrė 6 hektarus nuosavos žemės; šalia Mėžionėlių gatvės suformavo amžino poilsio vietą – kapines, kurių plotas šiuo metu siekia keletą hektarų, o ir vadinasi jos – Mėžionėlių kapinės. Jau vėlesniais metais ant Mėžionėlių kaimo žemių nutiestos Klevų, Liepų, Akacijų, Aušros, Alyvų gatvės. Pervadindami Mėžionėlių gatvę kitu vardu, mes atimtume, nusavintume kaimiečių statytą gatvę net nesusimąstydami, kas jiems atlygins už kažkada parodytą dosnumą. Nemanau, kad taip pasielgti būtų teisinga, todėl mažai tikiu, kad Mėžionėlių gatvės, o ir kaimo gyventojai (jų būtinai reikėtų atsiklausti) pritars sumanymui.
Kartu norėčiau pareikšti savo nuomonę dėl kun. Br. Laurinavičiaus atminimo įamžinimo.
Didžiulis kun. Br. Laurinavičiaus nuopelnas Švenčionėlių parapijai yra 1928 m. pradėtos statyti naujos bažnyčios užbaigimas. Tuo laikotarpiu dvasininkui durys į valstybines įstaigas buvo užtrenktos. Norint gauti leidimą tęsti statybą, reikėjo belstis į visokio rango valdininkų duris – nuo rajono iki Maskvos. Vienintelė išeitis, kuria kunigas sumaniai pasinaudojo, buvo tuo metu gana veiklus bažnyčios komitetas ir jo pirmininkas Limanovskis.
Prasidėjus statyboms buvo dar sunkiau: statybinės medžiagos limituotos, laisvai nusipirkti sunku, nes parduotuvės tuščios; kur gauti lėšų (valstybė nefinansavo); organizuoti darbo jėgą, specialistus. Begales rūpesčių turėjo spręsti klebonas kartu su komitetu ir parapijiečiais. Kun. Br. Laurinavičius su šia užduotimi sėkmingai susitvarkė.
Nemanau, kad kunigas Laurinavičius ir jo darbai Švenčionių krašte buvo užmiršti, bet tai nereiškia, kad jo atminimui nereikėtų skirti dar dėmesio. Graži atminimo lenta prie bažnyčios pagerbtų šviesaus atminimo kunigą ir ateinančioms kartoms išsaugotų žinią, kas rūpinosi šio religinio objekto statyba.
Lietuvoje nėra gilesnių tradicijų dvasininkų vardais pavadinti gatves, vietoves. Maironio, Vaižganto, Strazdelio ar kitų gatvių pavadinimai suteikti ne kaip dvasininkų asmenybėms, o rašytojams, poetams, menininkams pagerbti ir pavadintos ne jų pavardėmis, o pseudonimais. Vilniaus, Švenčionių, Kaltanėnų, Mėžionėlių, Malūno gatvės, Geležinkelio skersgatvis, Stoties aikštė – tai gatvės, kurios davė pradžią Švenčionėlių miestui. Jos yra miesto praeitis, jo istorija ir turi išlikti neliečiamos ateities kartoms.

Valentinas VAINAUSKAS
Mėžionėlių gatvės senbuvis