Žvarboką sausio 22 d. pavakarę Švenčionyse prie restauruojamos stačiatikių Švč. Trejybės cerkvės rinkosi tikintieji. Atėjo čia ne tik stačiatikiai, bet ir katalikai, kurie susirinko čia pasimelsti už krikščionių vienybę. Tėvas Dmitrijus pakvietė užeiti į cerkvę, kur sugiedojo maldą už krikščionių vienybę.

Išėję iš cerkvės tikintieji rikiavosi į eiseną ir skambant Švenčionių Visų Šventųjų parapijos senjorų giedamai giesmei „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“ pajudėjo link Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios. Eisenos priekyje buvo nešamas paveikslas „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Tikintiesiems saugiau pereiti gatvę padėjo atskubėjęs Švenčionių policijos ekipažas. Eisenai artėjant prie Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios, suskambo bažnyčios varpai, o bažnyčioje link altoriaus buvo žvakutėmis nušviestas takas. Vaizdas buvo efektingas – šviesos takas tamsoje, o jo pabaigoje šviesa, nušviečianti centrinio altoriaus paveikslą.

Ant bažnyčios laiptų maldą sukalbėjo kunigas Marijan Apriško, po to, skambant bažnyčios vaikų choro giedamai giesmei „Nušviesk Dievo bažnyčią“, nešini žvakutėmis visi šviesos taku įžengė į bažnyčią. Keturiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių, buvo skaitomas apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams skaitinys. Psalmę sugiedojo Šarūnė, o Evangeliją apie palaiminimus paskelbė klebonas Medardas Čeponis, tėvas Dmitrijus ir kunigas Marijan Apriško. Po apaštalų tikėjimo išpažinimo vėl keturiomis kalbomis buvo skaitoma visuotinė malda. Klausaisi tos maldos žodžių apie bažnyčios ir tikinčiųjų vienybę, ir nejučiomis galvoji, kad galbūt susivienijęs krikščioniškasis pasaulis galėtų išgelbėti mūsų žemelę nuo karų, padėtų politikams rasti bendrą kalbą siekiant taikos ir gerovės žemėje, o gal ir su kitų tikėjimų tikinčiaisiais atsirastų galimybė susitarti. Žinoma, tai tik mano samprotavimai, bet antrus metus dalyvaudamas Krikščionių vienybės šventėje, pamaldose, matydamas, kaip galima melstis drauge, tikrai pagalvojau, kad tikinčiųjų vienybė galėtų išgelbėti pasaulį, galėtų priversti politikus mąstyti globaliai. Svarbiausia buvo tai, kad tiek katalikai, tiek stačiatikiai meldėsi tam pačiam Dievui kartu, tegul ir kiekvienas savo kalba. Po maldos „Tėve mūsų“ vieni kitiems palinkėjo ramybės, o bendros maldos baigėsi klebono Medardo Čeponio, tėvo Dmitrijaus ir kunigo Marijan Apriško palaiminimu.

Pasibaigus pamaldoms Švenčionių parapijos klebonas Medardas Čeponis padėkojo tėvui Dmitrijui ir parapijiečiams už bendras maldas, už vienybės siekimą bei palinkėjo visiems ir toliau kasdieniniame gyvenime puoselėti tarpusavio pagarbą, jautrumą artimui, nesvarbu, kokį tikėjimą jis išpažįsta, ir siekti išsvajotosios krikščionių vienybės, o juk kažkada ta vienybė buvo.

Algis JAKŠTAS