Mes turime 167 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1412
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4346
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84816

Iškyla galėjo baigtis liūdnai, jei ne geri žmonės

2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis Nr.82 (1129)

Nors vasara seniai praėjo, geri prisiminimai išliko, tad noriu su Jumis pasidalinti gražiomis mintimis ir išgyvenimais, jog yra Lietuvoje tikrai gerų žmonių, tikrųjų mūsų tautos piliečių, dvasios ir moralės pavyzdžių.

Rugpjūčio 12-15 dienomis keturių bendraminčių kompanija susirengėme į iškylą gamtoje. Dar būdami Vilniuje išnagrinėjome gražiausias apylinkes ir pasirinkome Lietuvoje pačią žinomiausią Labanoro girią su įstabaus grožio gamtos vaizdais ir dangaus mėlynumo ežerais.

Minėtą penktadienio vakarą, po savaitės darbų, sėdome į automobilį ir važiavome savo numatyto tikslo link. Netoli Labanoro gyvenvietės pasukome prie Ilgio ežero ieškoti tinkamos vietos stovyklavietei ir poilsiui vasaros gamtos apsuptyje. Kaip dažnai pasitaiko, Lietuvoje vasara kupina gamtos išdaigų, tad prieš dieną miško keliai buvo smarkiai sulyti ir dėl to pažliugę. Mūsų automobilis apie 17 val. šiuose keliukuose rimtai užklimpo. Kokią valandą bandėme savo jėgomis išsigelbėti iš esamos nepavydėtinos situacijos, bet, deja, nesėkmingai.

Nusprendėme pagalbos eiti ieškoti prie kokio judresnio kelio, kuriuo pravažiuotų koks nors automobilis. Nuėję apie kilometrą, išgirdome miško keliu artėjančio automobilio garsą. Jame buvo 3 vyrai, kurie geranoriškai sutiko pagelbėti. Pamatę mūsų įstrigusį automobilį, įvertino, kad vien jų jėgų čia nepakaks ir nusprendė pasikviesti pagalbą. Už kelių minučių tuo pačiu keliu atskubėjo didelio pravažumo visureigis su visa reikiama įranga, kokios tik galėtų prireikti tokioje situacijoje. Nesugaišę kelių minučių, mūsų automobilį jie sėkmingai ištraukė iš duobės, kurioje buvome užklimpę.

Šių žmonių gera valia tuo nesibaigė. Jie visomis išgalėmis mus įkalbinėjo kartu su jais keliauti porą kilometrų, kur mes galėsime rasti vietos poilsiauti, pasistatyti palapines, įsirengti laužavietę ir t.t. Tai, kas po kelių minučių kelio paaiškėjo, buvo netoliese esanti Juodapurvio ežero pakrantė su puikia Labanoro seniūno Vinco Jusio sodyba (Juodapurvio k.).

Vėliau kalbantis su mūsų išvaduotojais paaiškėjo, kad automobilį vairavo seniūno Vinco Jusio sūnus, kuris pakvietė į pagalbą savo tėvą. Gerbiamasis Vincas Jusys su savo žmona ištraukęs mus iš keblios situacijos, parodė ypatingai gerą širdį ir pasiūlė komfortabilų poilsį jo nuosavoje sodyboje.

Su tokia žmogaus gera valia tenka susidurti ypač retai, o dar žinant tai, kad esame nepažįstami žmonės, paklydėliai Labanoro girioje, įsileisti mus į savo privačią erdvę, suteikti galimybę pailsėti, net pasakojimuose neįsivaizduojamą aplinką – tai tikrai primena mažą stebuklą. Visą rugpjūčio ilgąjį Žolinių savaitgalį patyrėme nepakartojamų įspūdžių – dalinomės gera nuotaika, poilsiavome su puikiai gamtoje pritaikytais patogumais, plaukiojome valtimi po Juodapurvio ežerą ir t.t. Visa tai, mums buvo suteikta tik gera šio gerbiamo vietos šviesuolio valia ir už nuoširdų „ačiū“.

Tad poilsiautojų vardu norėčiau nuoširdžiai padėkoti Švenčionių r. savivaldybės Labanoro seniūnui Vincui Jusiui ir jo šeimai už suteiktą pagalbą ir parodytą išskirtinį dėmesį. Šių žmonių gerus darbus tesužino visi kolegos, vietiniai krašto žmonės ir visi tautiečiai. Lai juos visuomet lydi stipri sveikata, gyvenimo džiaugsmas ir Dievo palaima!

Su nuoširdžia pagarba, poilsiautojų vardu – Julius Radzevičius