Mes turime 130 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2898
mod_vvisit_counterŠią savaitę:7800
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:7800

Nebijokime prisiliesti prie kančios

2015 m. vasario 13 d., šeštadienis, Nr.12 (1545)

Žmogus – sudėtinga vienovė

Pradedant kalbėti apie tai, kas yra kančia bei ką jaučia kančią patiriantis žmogus ir kokią gi vietą mes turime užimti šalia šių žmonių arba kitaip tariant kuo mes galime būti jiems naudingi. Manau, kad visų pirmiausia dera pakalbėti apie tai, kas yra žmogus. Tai gi kas yra tas žmogus? Kokia būtybė?

Šventajame Rašte Pradžios knyga mums sako, kad žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą. Pradžios knygoje taip pat sakoma, kad Dievas iš molio sulipdė žmogų ir įkvėpė į jį dvasią. Iš to mes matome, jog žmogus yra kūniška ir dvasinė būtybė. Psichologai gi teigia, jog žmogus yra trimatis padaras, kuriame egzistuoja trys lygmenys, t. y. fizinis (kūnas), psichinis (siela) bei dvasinis (dvasia). Ir kiekvieną iš šių lygmenų galima nagrinėti ir po vieną. Pvz. fizinį lygmenį nagrinėja biologija, psichinį – psichologija, dvasinį – teologija. Nepaisant to, iš kiek lygmenų yra sudarytas žmogus, jis turi pirmenybę prieš likusiąją kūriniją, nes tik žmogus yra mąstanti bei sąmoninga būtybė, turinti laisvą valią. Būtybė, kuri yra nepavaldi instinktams ir sąmoningai bei laisva valia gali priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kuris lems jo ateitį arba veiksmus. Tuo tarpu kita kūrinija yra pavaldi savo instinktams, čia aš kalbu apie gyvūnus, bei priklauso nuo metų laiko kaitaliojimo, pvz.: atėjus pavasariui medžiai pradeda leisti savo pumpurėlius, tokiu būdu parodo savo gyvybės kvėpavimą. Vasarą sužaliuoja, o rudenį, prieš žiemą, numeta savo gražų įvairiaspalvį apdarą ir ruošiasi miegui. Taigi iš vienos pusės žmogus yra laisva sąmoninga būtybė, bet iš kitos pusės žmogų dar galime palyginti su medeliu, nes kai medį įtakoja laikų kaita, taip pat žmogų įtakoja išorinės sąlygos, t. y. biologinės, psichologinės bei socialinės ir jis nėra laisvas nuo šių sąlygų. Taigi kaip matome žmogus yra įvairovės vienovė. Arba, kaip sakė Tomas Akvinietis apie žmogiškąją egzistenciją – tai „unitas multiplex“ ir tai reiškia žmogus yra sudėtinga vienovė.

 

Laimės paieškos

Taigi apibrėžę kas yra žmogus, grįžkime prie to, jog Dievas kurdamas žmogų nuo pat jo egzistavimo pradžios nori, kad jo kūrinys, kuris turi aukščiausiąjį kūrinijos vardą – žmogus, būtų laimingas, nes Dievas nuolat kviečia žmogų į laimę. Kas tai yra Laimė? Ar pačiam žmogui rūpi jo laimė ir kas žmogaus manymu yra jo paties laimė? Jeigu šiandien bandytume paklausti gatvėje praeinantį žmogų, kas jam labiausiai rūpi, manau, kad dauguma atsakytų, jog didžiausias jo gyvenimo rūpestis yra jų pačių gyvenimo sėkmė, likimas bei laimė. Būtent todėl šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių pluša dėl savo materialinės gerovės, tarsi ji atneštų jiems laimę, pamiršdami savo žmogiškumą bei šeimynines pareigas. Iš tiesų šios dienos pasaulyje matome širdį draskančią situaciją, kai tėvai dėl materialinių gėrybių pamiršta savo vaikus, neteikia jiems reikiamo dėmesio. Vaikai tampa našta arba kaip žaisliukas, su kurio tam tikru laiku galima pažaisti, parodyti kažkiek dėmesio ir vėl nustumti į šalį. Dar blogiau, kai vaikai pamiršta arba apleidžia savo senus tėvelius. Tėvelius, kurie juos užaugino, kurių pagalba padarė pirmuosius savo žingsnius, iš kurių patyrė meilės šilumą. Dabar jie tapo seni ir nebereikalingi vaikams, todėl dauguma senyvo amžiaus žmonių yra apleisti arba turi ieškoti prieglobsčio senelių namuose.

Dar viena grupė žmonių, kurią aš pavadinčiau smalsuoliais. Jie norėdami sužinoti, kas jų laukia ateityje, bėga pas būrėjus bei magus, tikėdami, kad jie išpranašaus jiems didžiausią laimę bei sėkmę, taip pat patars kaip to pasiekti. Tačiau rezultatai būna įvairūs. Išgirdę neigiamą rezultatą žmonės puola į neviltį, depresiją.

Galime išskirti dar vieną grupę žmonių, kurie išgyvena beprasmybę. Pabandykime grįžti į senus laikus ir pažiūrėkime ką mums sako apie laimę pirmosios etikos sistemos autorius Aristotelis. Jis teigė: „Kiekvieno žmogaus pastangų tikslas yra pasiekti laimę“. Taigi, kaip matome, visi žmogaus veiksmai turi vesti žmogų į jo didžiausią troškimą būti laimingu. Šiuolaikinis žmogus tą laimę mato materialiuose dalykuose, pamiršdamas apie savo dvasinį vidų. Taigi, jei bandytume paklausti žmogų, ar jis yra laimingas turėdamas visas materialines gėrybes? Manau, kad dauguma atsakytų, kad nėra laimingi, nes neturi vidinės ramybės. Jie turi viską, išskyrus Dievą. Nes jie dėl savo gėrybių negirdi dieviško kvietimo būti laimingais. Šv. Augustinas sako: „Dievas nori mums kai ką dovanoti, bet negali, nes mūsų rankos pilnos – Jis neturi kur dėti savo dovanos“. Arba kaip kai kurie sako: „ Mes galvojame apie Dievą taip pat kaip pilotas apie savo parašiutą: žino, kad jis yra nelaimės atvejui, bet tikisi, kad taip ir neteks juo pasinaudoti“. O juk Dievas, kuris mus sukūrė, žino, kas mes esame, žino, kad mūsų tikroji laime yra jame. Šv. Augustinas sakydavo: „Nerami bus mano siela kol neatsiilsės tavyje“. Kaip matome, žmogus yra įtakojamas išorinių sąlygų visuma ir yra pasiklydęs ieškojimuose.

 

Skausmas kaip ir laimė – neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovas

Taigi, apžvelgę žmogaus bei laimės sampratą pereikime prie skausmo temos, kuris kaip ir laimė neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovas. O kaip kiekvienas žmogus nuorėtų, kad jį aplenktų šie nemalonūs išgyvenimai. Tačiau šios rūsčios tikrovės žmogui nepavyksta išvengti, nes žmogus, kaip biologinis individas, yra gyvas organizmas, sužeidžiamas, jam nuolat graso ligos, negalavimai, senatvės silpnumas. Tačiau apie savo skausmus bei kančias žmones nėra linkę garsiai šaukti, nėra linkę prašyti, kad jų kas nors pasigailėtų. Savo skausmus žmonės yra labiau įpratę išgyventi tyliai ir individualiai. Prie šitos rūsčios gyvenimo tikrovės neįmanoma priprasti lygiai taip pat, kaip neįmanoma priprasti prie bado bei šalčio. O Helmut Thielicke savo komentare apie lobį ir perlą (Mt13, 44 – 46) rašo: „Žemdirbys, kurio arklas sutiko savo kelyje barjerą, tučtuojau pagalvojo: vėl kažkoks prakeiktas akmuo. Mes lygiai taip pat piktinamės ir prabundam, kai mūsų gyvenimo arklas susitinka su sunkumais, kuriuos mums beria po kojom mūsų likimas. O iš tikrųjų tai yra perlas, lobis, kuris laukia mūsų“. Taigi skausmas dažnai būna tuo Akmeniu, už kurio žmogus užkliūna savo gyvenimo kelyje. Akmenį žmogus gali peršokti, apeiti, netgi pastumti į šalį nuo kelio. Tačiau kartais šis akmuo būna labai didelis bei sunkus ir savo jėgomis neįstengia pastumti į šalį. Kai kurie žmonės bando jį suskaldyti, kai kurie padalinti į dalis ir tada pasirodo, kad kažkur šio akmens viduje, slepiasi kažkoks didelis lobis, brangus perlas. Taigi kaip matome darbas savitai atsipirko. Lygiai taip pat žmogus, kuris yra nusilpęs nuo savo skausmų, po kažkurio reflektavimo ir maldos laiko sieloje atranda didelį lobį, kurio nepastebėdavo savo jaunystėje. Apie akmenį taip pat kalbėjo ir mokytojas Eckhart: „Jei žinočiau, kad visi akmenys, kuriuos nešu ant savo pečių, kažkada persikeis į gryną auksą, kuo daugiau jų būtų ir kuo sunkesni jie būtų, su didesniu noru nešiočiau juos“. Pabandykime į skausmą pažiūrėti Kryžiaus perspektyvoje. Ir čia mums prieš akis stoja Simonas Kirenietis. Tuo metu, kai jis padeda Jėzui nešti kryžių, jam šis kryžius reiškia sunkumą bei nepatogumą, ir juo labiau jis nemato tame kažkokios paslapties ir palaiminimo pažado. Tačiau būtent nuo to momento Simono Kireniečio likimas pradėjo tekėti visai kita linkme, kryžiaus saldumas turėjo apsireikšti vėliau po atpirkimo veiksmo. Taip pat mums prieš akis stoja ir kitas Naujojo Testamento herojus Latras, kuris kabėjo Kristui iš dešinės ant gėdos medžio ir lygiai taip pat kaip jo draugas nusikaltėlis, kabantis iš kairės, keikėsi ir keikė savo medį kol jo žvilgsnis nukrypo į Dievo Avinėlį ir iki to momento, kai išgirdo iš Jėzaus lūpų išrišimą: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. Gėdos medis persikeitė į garbės bei garbinimo medį. Taigi matome, kad Dievas sugeba momentaliai išvesti žmogų iš gilios bedugnės ir nuvesti į nepasiekiamas aukštumas. Tikintis ligonis yra pastatomas į skausmų išbandymą, kuris jį tyloje vienija su Kristaus išganymo veiksmu. Žmogaus liga, kentėjimas, skausmas tai yra kelias į gyvenimą, o ne į mirtį. Žmogaus kentėjimas jį pažadina, pagyvina, mobilizuoja, parodo naujas perspektyvas, visų pirma dvasines perspektyvas. Kentėjime žmogus gyvena pilnu žmogiškumu, nes pradeda ragauti iš Išganymo darbo, įvykdyto už didelio skausmo Dievo – Žmogaus kainą. Dalyvavimas išganymo darbe suteikia žmogui pilnatvę, kuriai jis yra sukurtas ir paskirtas. Kaip amžinajame gyvenime egzistuoja Prisikėlusio Kristaus žaizdos, taip egzistuos žmogaus „žaizdos“, išgyventos bei išnešiotos sunkioje žemiškoje piligrimystėje į Dievo namus.

 

O kokia gi yra mūsų vieta šalia kenčiančio žmogaus?

O kokia gi yra mūsų vieta šalia kenčiančio žmogaus? Visu pirma reikėtų pabrėžti tai, jog mes esame Jėzaus mokiniai, kuriuos Jis išrinko bei įvairiais būdais pašaukė, kad mes eitume ir skelbtume Gerąją Naujieną. Jis pašaukė, kad mes eitume Jo išgyventais meilės keliais. Keliais pas ligonius, suparalyžiuotus, apsėstuosius ir vargšus. Čia iki begalybės galima vardinti jo meilės kelius. Tačiau pats esminis ir svarbiausias kelias yra meilė žmogui. Aš labai džiaugiuosi, kad šiais metais galėjau eiti vienu iš jo meiles kelių, tai keliu pas ligonius bei pamirštus žmones. Džiaugiuosi kad šiais metais galėjau drauge su jais švęsti Šv. mišias. Tai yra savotiškas bei nematomas prisilietimas prie Kristaus kančios. Džiaugiuosi galėdamas prisiliesti prie šiuos nuostabios paslapties. Nebijokime mylėti sergančius bei apleistuosius, nes mes jiems esame labai reikalingi. Pasinėrę savo skausmuose bei vienatvėje jie laukia mūsų. Jiems labai svarbus mūsų atėjimas pas juos. Deja, mes negalime tarti: „Kelkis ir eik“, bet nereikia pamiršti, kad net pats buvimas šalia jų gydo juos. Mūsų šypsena bei geras pasakytas žodis duoda jiems daugiau negu vaistai, kuriuos jie vartoja. Jie laukia artimo žmogaus, kuris atsisės šalia jų ant lovos paėmęs už rankos ir žiūrėdamas į akis pajus jų skausmą bei neviltį, nušluostys ašaras. Turime tai daryti su meile ir būti Dievo įrankiais, kuris myli visus, už kuriuos Jo mylimasis Sūnus praliejo savo kraują. Tokiu būdu jiems suteikiame naują energiją, žadiname naują troškimą gyvenimui, uždegame naują vilties liepsnelę į geresnį rytojų. Svarbiausias momentas, kurį mes turime suvokti, yra tai, kad mes einame ne pas ligonį arba ligos palatą, bet pas žmogų, kuris yra unikalus ir nepakartojamas, kuris visų pirmiausia laukia jūsų kaip žmonių, o vėliau kaip klieriko ar kunigo. Dar vienas svarbus momentas, kurį turime suvokti yra tai, kad kiekviename apleistame ar ligonio asmenyje gyvena Jėzus: „Buvau ligotas ir aplankėte Mane“. Kai žmogus riečiasi nuo skausmų ar skendi visiškoje tamsoje jokiu būdu nebandykite įkalbinėti, kad visa tai priimtų kaip Dievo valią, arba tarti tą klasikinę frazę: „Jūs esate Dievo numylėtinis/ė arba Dievas jus myli“. Šios klasikinės frazės jų viduje sukelia pasipriešinimą ir gali iššaukti neadekvačias reakcijas.

Taigi Brangūs broliai ir seserys, būkime kaip mūsų mokytojas, kuris priimdavo visus, kurie kentėjo kūniškai bei dvasiškai. Dar labiau eikime į susitikimą taip, kaip darė Jėzus. Būkime geruoju Samariečiu, kuris prisiartindavo prie sužeistųjų.

Marijan APRIŠKO

Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios vikaras