Šalį sukrėtė virtinė siaubingų įvykių metų pradžioje – du vaikus į šulinį sumetė tėvas, vaiką į šulinį įmetė jauna mama, į Kauno klinikas atvežti 6 sušalę alkani, nemokantys nusiprausti broliukai, į ligoninę pateko kūdikis su kaktoje įstrigusia diržo sagtimi. Visa tai sutapo su šalies valdžios užmoju atsisakyti vaikų globos namų ir pirmaisiais pompastiškai uždarymais. Ar nepaskubėta?

Kiek vaikų pavojuje?

Kad nebūtų taip baisu, kažkas prigalvojo gražesnių, kartu ir mažiau suprantamų terminų. Kas yra socialinės rizikos šeima? Ar tik rizika, kad gali paslysti, ar jau besiritanti žemyn? O gal dugne? Tarp šių būsenų valdžios institucijos nebrėžia ribos. Nors jau vien žodis „rizika“ yra pavojaus signalas. Ar visuomenė turi moralinę teisę palikti pavojuje vaiką, kokio amžiaus jis bebūtų – tik gimęs, ūgtelėjęs ar jau paauglys? Bet juk palieka. Tą vietą oficialiai vadina socialinės rizikos šeimomis. Dar neseniai jas vadino ne taip gražiai – tiesiog asocialiomis, girtuokliais. Taip daug aiškiau, kam slėpti. Dar vienas kalambūras – neturinti socialinių įgūdžių mama ar net šeima. Ar būtina taip įmantriai vadinti tuos, kurie vaikus į pasaulį paleisti moka, o juos pamaitinti, pakeisti sauskelnes, išskalbti drabužėlius nesugeba. Juk tai du viename – socialinės rizikos šeimose ir nėra tų įgūdžių. Ir tokiose šeimose paliekami vaikai. Nuo pat gimimo. Tiesa, paskyrus socialinę darbuotoją, kuri turi tokią šeimą išmokyti normalaus gyvenimo. Kol mokosi, vaikai tampa mokymo priemone, neretai – ir auklėjimo (gers – atims vaikus, o jie, kaip baisiai beskambėtų – pajamų šaltinis, pašalpos). Ar ne per žiauru vaikų atžvilgiu?

Prieš metus Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, kalbėdama apie vaikų apsaugą Norvegijoje, pasakė, kad 26 tūkstančius tokiose šeimose augančių vaikų norvegai paimtų tą pačią dieną. Šiais metais teko girdėti mažesnį skaičių – 20 tūkst. O vaikų globos namuose gyvena tik apie 4 tūkst. vaikų. Palyginti su 20 tūkst. vaikų, gyvenančių nuolatinėje rizikoje, nepritekliuje, pusbadžiu, be tinkamo auklėjimo, lavinimo, be saugumo jausmo, švaraus patalėlio, šilto kambario, anie, augantys valdiškuose namuose, laimingi. Taip, šeimos ir tėvų meilės trūksta, to nepakeisi niekuo, bet ar visa tai turi tie 20 tūkst. nelaimėlių, kurių niekas nepamoko net nusiprausti ir dantukus išsivalyti? Kauno klinikose 6 sušalusius broliukus pirmiausia sušildė ir pamaitino, paskui mokė praustis. Vyriausiam jau 12 metų. Klausimas – kur buvo vaikų teisių apsauga visus tuos 12 metų? „Tokia politika – kaip įmanoma ilgiau išlaikyti vaiką biologinėje šeimoje, nes paėmus vaikus šeima dar labiau degraduoja“- paaiškino šios srities specialistė, nepanorusi būti įvardijama. Anot jos, ji negali kritikuoti aukščiau sugalvotos tvarkos. Kad nereikėtų talpinti vaikų į valdiškas institucijas, vaikai nebent paimami į laikinus globos namus, kol tėvai pasitaisys (bent kurį laiką negers), paskui – vėl atgal, į skurdą.

Rizikos šeima užsienyje

Buvusi ilgametė Švenčionėlių vaikų globos namų direktorė Aldona Papšienė pasakojo, kaip tarnybos dirba su probleminėmis šeimomis Austrijoje, Italijoje, Skandinavijos šalyse. Anot jos, ne laikas mokyti socialinių įgūdžių, kai jau verkia vaikas. „Šalyse, kur teko lankytis, dirbama visai kitaip. Darbas su rizikos grupės mama ar šeima pradedama tada, kai tik moteris pradeda lauktis vaiko. Sistema taip sutvarkyta, kad informacija labai greitai pasiekia reikiamas institucijas“, - pasakoja ponia Aldona. Jeigu nepavyksta pakeisti situacijos, o taip būna, tarnybos planuoja kitus variantus – iki vaiko globos perdavimo globėjams, bet girtaujantiems tėvams vaiko nepalieka. „Ten svarbiausia – vaiko gerovė, rūpinamasi, kad jam būtų gera ir saugu. Jeigu motina nesugeba tinkamai rūpintis vaiku, tą padarys parengti globėjai“, - sako ponia Aldona.

Globėjai

Neginčytina, kad yra žmonių, kurie globoja vaikus iš meilės. Vis dėl to yra ir kitas stimulas – pinigai. A.Papšienė sako, kad, kiek jai žinoma, minėtose šalyse vaikų globos namų nėra todėl, kad labai išvystytas globėjų rengimas, o norinčių netrūksta todėl, kad mokamos didelės išmokos. Neužtenka vien išmokos vaikui – tai pinigai jo išlaikymui, o globėjas taip pat turi uždirbti. Atrenkant globėjus pretendentai kruopščiai tikrinami, testuojami, mokomi. Globėjais tampa tik nepriekaištingos reputacijos žmonės. Jų parengiamas didelis rezervas, tad prireikus netrunka surasti.

Integracija į bendruomenę

Mūsų šalyje globėjų gausa pasigirti negalime, tad užsimojus naikinti globos namus, ieškoma kitų būdų. Štai uždarius Pabradės vaikų globos namus dalis vaikų (mergaitės) apgyvendintos sodyboje už dešimties kilometrų nuo miesto, berniukai po 4 dviejuose butuose daugiabučiuose namuose. Iš valdžios lūpų skamba patosas, kad visa tai daromai vaikų gerovei, bet išeidami iš globos namų į naujas vietas vaikai liūdėjo. TV reportažuose mergaičių buvo pilnos akys ašarų, berniukai – paniurę, pikti. Oficialiai ši reforma vadinama integracija į bendruomenę. Keturis dešimtmečius dirbusi vaikų globos institucijose pradžioje mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ir direktore Aldona Papšienė sako suprantanti, kaip jaučiasi vaikai ir juos užjaučianti. Globos namus jie laikė jau savo namais, o dabar juos išdraskė, vaikus atskyrė. Jiems antrą kartą teko išgyventi namų netekimo dramą. Tarp vaikų šeimynose (taip suskirstomi vaikai) buvo nusistovėję giminiški ryšiai, net jeigu jie ir nebuvo vienos šeimos vaikai. Ilgametė pedagogės patirtis rodo, kad į globos namus dažniausiai patenka po kelis vienos šeimos vaikus. Jų pagrindu formuojama šeimyna (apie 8 vaikus), jeigu trūksta, ją papildo dar keli vaikai. Ilgainiui jie pasijaučia tikrais broliais ir sesėmis, vyresnieji rūpinasi mažesniais. Užaugę, sukūrę šeimas, palaiko ryšius, bendrauja, padeda vieni kitiems. „Per mano darbo laiką nepasitaikė nė vieno „romano“ toje pačioje šeimynoje, nes vaikai jaučiasi kaip vienos šeimos nariai“, - sako ponia Aldona. Ji svarsto, kaip galima buvo atskirti berniukus ir mergaites. Ar tarp jų nebuvo brolių ir seserų? Ar nebuvo išskirti vienos šeimos vaikai? Ar bus įmanoma ateityje naujus vaikus apgyvendinti kartu, jeigu bus keli iš vienos šeimos? Pašnekovė sako nesuprantanti ir tokios integracijos. Kuo geriau daugiabutis negu buvę globos namai? Kaip sukurti artimą šeimai aplinką, jeigu darbuotojai bute keisis pamainomis? Ar daugiabučio kaimynai palankiai vertina šį butą ir yra tolerantiški?

Pasak pašnekovės, kai tiek neatsakytų klausimų, sunku vertinti reformos naudą. Visa tai labiau verčia jausti nerimą dėl vaikų, kuriems likimas pašykštėjo tėvų meilės.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ