Šiemet šventėme jau 26-ąsias atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metines. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą, kuriuo skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Aktas buvo priimtas Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje, 124 deputatams balsavus už ir šešiems susilaikius. Pagirtina, kad prieš nebalsavo nė vienas.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akte, kurį tuomet pasirašė deputatai, taip tapdami signatarais, rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios.

Iki šio Akto pasirašymo Lietuva ir visi jos žmonės nuėjo ilgą ir nelengvą kelią: dėjo galvas pasipriešinimo kovose miškuose, murkdėsi ir mirė atšiauraus Sibiro platybėse, lenkė nugaras ir badavo kolchozuose, sovchozuose, komunistinėse statybose ir gamyklose, o tada vakarais ausis prikišę prie džeržgiančių radijo imtuvų klausėsi per trukdžius prasimušančių Amerikos balso ir Vatikano radijo pranešimų, tyliai politikavo virtuvėse... Bėgo metai, tačiau sovietinis režimas Lietuvos žmonių neužgniaužė. Kūrėsi Sąjūdis, ėmė burtis pirmieji laisvės šauklių mitingai, per tris Baltijos seses nusitiesė Baltijos kelias, kilo dainuojanti revoliucija. Visa tai atvedė mus į 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius šiemet kovo 11-osios proga rašė: „Sovietų Sąjunga – didžiausia XX amžiaus katastrofa, visoje pasaulio istorijoje sunaikinusi daugiausiai žmonių gyvybių. Su milžiniškomis aukomis mums pavyko išlikti. Ir pasisekė, kad imperijoje buvome trumpiau nei kiti. Ne visiškai nužmogėjome. Bet jei dar bent viena karta būtų užsibuvusi toje blogio kloakoje – kažin ar lietuvių tauta būtų išlikusi.

Kovo 11-oji svarbi ne tik Lietuvai. Lietuviai pradėjo griauti kruviniausią tautų kalėjimą ir pramynė kelią kitiems. Vieni tuo keliu pasinaudojo, kiti – ne“.

Taip, mes mynėme kelią ir pasinaudojome galimybėmis ir jau 26 metus patys kuriame savo valstybę. Vėl sugrįžome į Europos valstybių šeimą, iš kurios buvome prievarta išplėšti, tapome NATO nariais, įsivedėme eurą. Daug nuveikta, tačiau dar daug darbų reikia ir nuveikti.

Minint 26-ąsias Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo metines daug buvo kalbama ir apie mūsų istoriją, ir apie didvyrius, ir apie ateities gyvenimo gaires. Įvairios bendruomenės, atskiri piliečiai stengėsi kuo išradingiau ir originaliau paminėti šią šventę. Juk esame laisvi, tad galime laisvai švęsti taip, kaip norime. Net ir apsižvalgyti ar apsipirkti kaimyninėje Lenkijoje...

Iškilmingai ir šventiškai Kovo 11-ąją paminėjo ir mūsų rajono žmonės. Švenčionėlių kultūros centre puikų koncertą surengė Švenčionėlių meno mokyklos mokiniai ir mokytojai. Jis prasidėjo Lietuvos Respublikos Himnu. Po to – įspūdinga muzikos ir šokio kompozicija, pagyvinta pavasarį ir atgimimą simbolizuojančiomis žydinčiomis medžių šakelėmis. Renginį gražiai vedė, atlikėjus pristatė Karina ir Lukas. Koncertas nudžiugino žiūrovus ir svečius. Puikiai pasirodė visi Švenčionėlių meno mokyklos dainininkai, muzikantai ir šokėjai.

Pašaminės kaimo klube taip pat tradiciškai pažymimos visos valstybinės šventės. Šiemet Kovo 11-oji taip pat sutraukė nemažą būrį pašaminiškių ir svečių. Renginį taip pat pradėjo Lietuvos Respublikos himnu. Kaimo bendruomenės aktyvistė Danutė Bagdonavičienė prisiminė Lietuvos istoriją, paminėjo didžiuosius kunigaikščius, tautos sąmoningumo žądintojus, rezistentus, tremtinius – viską, kas vienaip ar kitaip atvedė Lietuvą į 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimą. Senovines laisvės ir tremtinių dainas dainavo Pašaminės kaimo moterys. Viešnios – Švenčionėlių socialinių paslaugų centro Dienos centro žmonėms su negalia moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas socialinės darbuotojos Giedros Kaminskienės, Vitalijui Laptevui pritariant gitara, atliko keletą lyriškų romansų apie jaunystę, meilę, tėviškę...

Pašaminės kaimo klubo vedėja Dalė Basiūnienė ir bibliotekininkė Loreta Jusienė įteikė renginio svečiams ir dalyviams atminimo dovanėles – simbolinius pavasario šauklius dekoratyvinius inkiliukus. Po koncerto žmonės dar nesiskirstė, prie arbatos puodelio dalinosi prisiminimais, šnekučiavosi ir džiaugėsi galintys susitikti.

Irena POŽĖLIENĖ