Mes turime 225 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2130
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28885
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9887
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

„Jeigu aš nepamatysiu ir nepaliesiu, - netikėsiu!“ (Jn 20,25)

2016 m. kovo 26 d., šeštadienis, Nr.22 (1555)

Ar šiuose žodžiuose neatpažįstame dvidešimto amžiaus pagimdyto ir į dvidešimt pirmąjį įžengusio žmogaus? Jono Evangelijoje atrandame Tomą, tapusį simboliu tokio žmogaus, kuris ieško patikimų įrodymų, kuris nepasitiki tik žodžiais, kuris abejoja viskuo ir siekia tikrumo. „Jeigu aš nepamatysiu ir nepaliesiu, - netikėsiu!” Ar šiuose žodžiuose neatpažįstame ir savęs? Ar savyje nerandame panašaus noro, - noro tikėti tik apčiuopiamais ir mokslo įrodomais dalykais; noro, kad ir pats Jėzus kiekvienam iš mūsų duotų tokį ženklą – aiškų ir nepaliekantį abejonių? Taigi, tas „neviernas Tamošius“ tebėra mūsų tarpe (ir labai dažnai mumyse). Ir tai nėra kažin kas bloga: tiesiog šiandien Jį pavadintume mokslininku, mokslinio galvojimo žmogumi. O kas gi iš mūsų pasisakytų prieš mokslo pažangą ar ieškojimus?

Tačiau turime klausti: kas gi yra tas tikėjimas, apie kurį kalba Evangelija? Ar iš tikro TIKĖTI galima ir reikia tik tuo, kas regima, prie ko galima prisiliesti, ir ką galima pačiupinėti? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, pažvelkime į tai, kuo mes tikime ir pasitikime gyvenime:

- mes tikime tuo, ką rašo daugybė mokslinių knygų, nors niekada nesame nei matę, nei lietę visų tų dalykų;

- mes tikime, kad gydytojo paskirtas vaistas yra tikrai tinkamas mūsų negaliai gydyti, o juk tematome tik tabletę;

- mes tikime, kad bet kuri medžiaga yra sudaryta iš atomų, o šie savo ruožtu – iš elementariųjų dalelių; o juk liesdami tarkime popieriaus lapą viso šito nejaučiame ir nematome;

- mes tikime, kad kitas žmogus mus myli ar yra mums palankus, ir tai tėra pasitikėjimo kitu dalykas, o ne akimis regimas ar užčiuopiamas įrodymas.

Visais šiais atvejais galėtume sakyti: už to, ką matome ar galime paliesti, visada yra kažkas daugiau, - tai, kuo mes tiesiog įpratę tikėti, tai, apie ką net ir negalvojame. Tiesiog sakome: žinau, kad yra taip!

Iš tiesų kaskart mes darome keistą šuolį. Šuolį, mus vedantį tolyn ir gilyn – už regimo ir apčiuopiamo ribų. Šį šuolį galima pavadinti TIKĖJIMU.

Taigi šv. Tomas pamatė ir patikėjo... Jis pamatė Jėzų – žmogų, jo rankų žaizdas ir atvertą šoną. Ir kuo gi Jis patikėjo? Matydamas šį žmogų su žaizdomis Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Pamatė žmogų – išpažino Dievą! Tai Jo tikėjimo šuolis. Šuolis, leidęs nesustoti ir peržengti žmogaus proto pažinimo ribas.

Tik negalvokime, kad Evangelija neigia ar menkina žmogaus pažinimo, tikrumo paieškos pastangas! Jokiu būdu! Ir Jėzus, pirmą kartą pasirodęs mokiniams, tarsi duoda laiko tuo metu nebuvusiam Tomui. Antrą kartą Jėzus pasirodo tik po aštuonių dienų. Mes nežinome, kokius tyrimus visą savaitę atlikinėjo Tomas. Pagaliau – ne tai svarbu. Po Prisikėlimo iš numirusių Jėzus pasirodo aštuntąją dieną. Prisiminkime Biblijos Pradžios knygą: Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas ir septintąją ilsėjosi. Galėtume sakyti, jog Dievo Dvasia visą savaitę kūrė, veikė apaštalo Tomo širdyje, ruošdama Jį aštuntajai dienai. Tai ir mūsų diena. Tai diena žmogaus, savo proto galia ėjusio pirmyn. Tai diena žmogaus, nuolat ieškojusio tiesos, o per ją – ieškojusio Jėzaus! Ir štai Jis čia! Tomą, savaitę praleidusį abejonėse ir paieškose, Jis kviečia tikėjimo šuoliui: Tu pamatei – Tu ĮTIKĖJAI!

O mums, šiandienos vaikams, Jėzus tiesiog taria: Laimingi, kurie tiki nematę!

LAIMINGI! Nes širdies žvilgsniu jau esame Jėzaus regėjime, o lūpomis ir šiandien galime tarti: Mano Viešpats ir mano Dievas!

Kunigas Medardas ČEPONIS