Mes turime 88 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:283
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24431
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:24431

Lietuva – mano namai. Prancūzijoje gimusiai Rozalijai Švenčionėliai tapo gimtąja žeme

2016 m. balandžio 20 d. trečiadienis, Nr.28 (1561)

Šį pasakojimą apie pilną išbandymų ir nuotykių Rozalijos Andraikėnienės gyvenimą norėčiau pradėti rusų rašytojo ir mąstytojo Levo Tolstojaus žodžiais apie gyvenimą: „Kad ir koks būtų, gyvenimas yra gėris, už kurį didesnio nėra. Jeigu mes pasakome, kad gyvenimas yra blogis, tai tik lygindami jį su kitu, įsivaizduojamu geresniu gyvenimu, tačiau mes juk jokio kito geresnio nepažįstame ir negalime pažinti, todėl gyvenimas, kad ir koks būtų, yra didžiausias mums priklausantis gėris.“ Galima sutikti ar nesutikti su šiais mąstytojo žodžiais, bet juose daug tiesos, ir, svarbiausia, kad gyvenimą mes turime tik vieną. Koks jis bebūtų, tai mūsų gyvenimas.

Apie Rozalijos Andraikėnienės (Dilevič) gyvenimą ne tik straipsnį, bet ir knygą galima parašyti. Jos gyvenimas buvo nors ir nelengvas, kupinas išbandymų, bet spalvingas. Jau vien tai, kad gerb. Rozalijos gimimo vieta, įrašyta dokumentuose, Prancūzija, Konjako miestas, daugelį gerokai stebina. Prisipažinsiu, nustebino ir mane, kai prieš keletą metų tai sužinojau. Pamenu, tada nustebęs paklausiau: „Kaip atsidūrėte Švenčionėliuose?“

Atsakymas buvo paprastas ir aiškus. Iš čia, netoli Švenčionėlių esančio (dabar jau, galima sakyti, buvusio) Luknos kaimo buvo kilęs tėvas Pranas Dilevič (Dilys), kuris, išvažiavęs į Prancūziją uždarbiauti, ten sutiko iš Lenkijos atvykusią Bronislavą ir su ja sukūrė šeimą. Vėliau, jau po karo, sugrįžo į gimtinę, Švenčionėlius su sūnumi Viktoru, dukromis Rozalija ir Janina. Tokios buvo mano žinios, kai ėjau pas gerb. Rozaliją plačiau pasikalbėti apie jos gyvenimą. Kaip visada puikiai nusiteikusi šeimininkė pakvietė į vidų. Ant stalo – graži gėlių puokštė bylojo, kad proga neeilinė – Rozalija šventė 80 metų sukaktį.

Mūsų pokalbis prasidėjo nuo klausimo: „Kokie gi buvo ties 80 metų?“ gerb. Rozalija su šypsena tarė:

- Gyvenimas buvo labai „lengvas“, ir tie 80 metų prabėgo labai labai greitai. Žinoma, gyvenime buvo visko, bet aš visada turėjau be galo daug optimizmo.

- Kaip tėvai atsidūrė Prancūzijoje?

- Žmonės visais laikais svajojo apie geresnį gyvenimą. Taip ir mano tėvai atsidūrė svečioje šalyje. Tėvas – iš Luknos kaimo, o mama – iš Lenkijos, atvykusi pas Prancūzijoje gyvenusį brolį, toli nuo savo gimtinių sutiko viens kitą. Tėvas tuo metu buvo jau buvo vedęs, turėjo sūnų Viktorą. Pirmoji tėvo žmona mirė, kai jų sūnui nė metų nebuvo.

Tėvas dirbo šachtoje, 13 metų ten išdirbo. Jis neturėjo kur palikti sūnelio, vaikų darželių tada nebuvo. Sužinojęs, kad pas kaimyną atvažiavo sesuo, nuėjo susipažinti. Greitai ir susituokė. Mama dirbo vynuogynuose. Teko ir man vaikystėje juose nemažai padirbėti. Už darbą dažnai vynuogėmis arba vynu mokėdavo, - apie tėvus ir gyvenimą Prancūzijoje pasakojo Rozalija.

- Kas ryškiausiai išliko atmintyje iš vaikystės ir gyvenimo Prancūzijoje?

- Pirmą kartą pamatytas sniegas. Ten juk sniego nėra. O vieną kartą ėmė ir iškrito. Kiek buvo džiaugsmo tada! Rogučių nespėjome padaryti, ant apverstų kėdžių važinėjome.

Prancūzijoje lankiau mokyklą. Prisimenu mūsų namą. Aukštas rožes. Kol buvau nepamiršusi prancūzų kalbos, rašiau laiškus giminaičiams, prašiau, kad atsiųstų fotografijų, kaip atrodo mano vaikystės namai. Prie jų augo abrikosai ir vynuogės.

- Kodėl tėvai sugalvojo sugrįžti po karo į Lietuvą?

- Nors buvo karas, vokiečiai buvo okupavę Prancūziją, tų vokiečių mes nematėme. Gyvenimas ėjo savo vaga, o štai baigiantis karui pasklido kalbos, kad prancūzai susidoros su emigrantais. Gal tos kalbos buvo kažkam naudingos, gal netiesa, bet baimė buvo didelė. Žmonės pradėjo judėti, ruoštis sugrįžimui. Mes net namų parduoti nesuspėjome.

Kelias į Lietuvą buvo ilgas ir varginantis. Kelis mėnesius buvome Paryžiuje, Kaip prisiminimas iš Paryžiaus visam gyvenimui liko sąvartyne rasta jūros kriauklė, kurią saugau iki šiol.

Gyvenome gyvuliniuose vagonuose ne ką geriau už gyvulius. Buvau vaikas, tad negaliu pasakyti, kodėl taip buvo. Tėvas siūlė mamai važiuoti į Lenkiją, bet ji atsisakė. Taip ir atsidūrėme Švenčionėliuose. Tie, kurie gandų neišsigando, taip ir liko gyventi, ir toliau sėkmingai gyveno Prancūzijoje.

- Kokius radote Švenčionėlius?

- Vaizdas buvo liūdnas. Ką tik pasibaigęs karas. Iš pradžių prisiglaudėme pas gimines, o po to valdžia davė namą. Juk šeima buvo didelė – buvome penkiese. Prancūzijoje buvau baigusi tris klases, be to, šiek tiek lenkiškai mokiausi lenkų mokyklėlėje. Lietuvoje iš pradžių mokiausi lenkiškai, vėliau – rusiškai.

Baigusi vidurinę, pradėjau dirbti. Kur tik neteko dirbti – ir banke, ir kombinate, ir dar daug kur. Nors pokario metu gyvenimas nebuvo lengvas, jaunimo buvo daug, mes mokėjo linksmintis, džiaugtis. Metai po metų Švenčionėliai ėmė plėstis, statytis, viena po kitos atsirado naujos gamybos įmonės, žmonės turėjo darbo. Kaip gaila, kad dabar viskas griuvo, „susitraukė“, ištuštėjo. Įmonės užsidarė, žmonės liko be darbo, vėl išsivažinėjo laimės ieškoti kitur. Kartais, kai vartau senus albumus, pasidaro nejauku. Oi, kiek jau mano pažįstamų, giminių, buvusių bendradarbių į Amžinybę iškeliavo. Jaučiu vienatvės žvilgsnį...

- Kuo Jus likimas apdovanojo?

- Ir mano gyvenime buvo visko, nors stengiausi šypsotis. Nelabai pasisekė su vyrais. Iš pirmos santuokos išauginau du sūnus, vienas 50 nesulaukęs mirė. Visa tai reikia išgyventi, pakelti, bet negi eisi ir visiems ašarosi, ar gi tai padės...

Geru žodžiu prisimenu chirurgą Albiną Tamošiūną, kuris išgelbėjo mane nuo mirties. Štai, gyvenu ilgai. Gal todėl, kad nesėdžiu, vis judu. Tai einu su šuneliu pasivaikščioti, tai viena. Visai neseniai iš Švenčionių pėsčia atėjau. Autobusai retai važiuoja, reikėjo 3 valandas laukti, tai nutariau eiti pėsčiomis. Ir nieko, per 2 valandas ir 15 minučių atėjau...

- Ar kartais nepagalvojote, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu būtumėte likę gyventi Prancūzijoje?

- Ko gero, viskas būtų kitaip. Tėvai buvo darbštūs, galimybės būtų buvę kitokios, princese būčiau buvusi... Bet yra kaip yra. Nieko nesigailiu. Čia, Lietuvoje, aš suradau savo gyvenimą. Lietuva tapo mano Tėvyne, vienintele. Čia mano namai, mano žmonės, su kuriais ir šalia kurių gyvenu. To nekeisčiau į nieką. Sėdėjau visą praeitą vakarą ir prisiminiau prabėgusį gyvenimą, skaičiau savo gero pažįstamo ir draugo Anatolijaus ir Petrogrado laiškus ir taip už širdies tie prisiminimai sugriebė... Laikas taip greitai prabėgo, ir jo nesugrąžinsi.

Dabar gana prasmingai galiu praleisti laiką Švenčionėlių socialinių paslaugų dienos centre. O kaip gražiai jie mane su gimimo diena pasveikino! Labai džiaugiuosi, kad net pats Socialinių paslaugų centro direktorius Miroslavas Lazdinis mane pasveikino su jubiliejumi ir įteikė padėką. Tokios akimirkos praskaidrina gyvenimą, sušildo širdį.

Socialinė darbuotoja Giedra Kaminskienė mus daug ko išmoko, įkvepia kūrybai, pralinksmina.

- Jeigu būtų galimybė, ką darytumėt kitaip?

- Jeigu būtų galima pradėti gyvenimą pradėti iš naujo, daug atsakingiau rinkčiausi vyrus. Ne emocijomis, o protu. Tik gaila, per vėlai tai supratau. Bet buvo lemta kitaip. Laimei, klaidos nesunaikino optimizmo. Jeigu ne optimizmas, ko gero, tiek metų nebūčiau išgyvenusi, - sakė Rozalija Andraikėnienė, kuri sugrįžusi su tėvais iš Prancūzijos savo gyvenimo žemę surado čia, Lietuvoje, Švenčionėliuose.

Paskui dar ilgai vartėme gerbiamosios Rozalijos fotoalbumus, kuriuose visa jos šeimos gyvenimo istorija nuo pat vaikystės Prancūzijoje iki šių dienų Švenčionėliuose.

Algis JAKŠTAS

 

Projektą remia SRTRF alt