Mes turime 355 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1735
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17936
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93966
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Drąsi moteris jau žino receptą, kaip gyventi nebijant

2016 m. gegužės 4 d. trečiadienis, Nr.32 (1565)

Seimas 2016-uosius paskelbė Bibliotekų metais. Kultūros ministerijos duomenimis, pernai Lietuvoje veikė 2563 bibliotekos, jose dirba 3477 darbuotojai. Šalies bibliotekose sukaupta daugiau nei 107 mln. knygų. Manoma, kad bibliotekų atgaivinimas, jų fondų papildymas, susitikimų su rašytojais, kūrybos vakarų, knygų aptarimų, jaunųjų rašytojų skatinimo renginių organizavimas turės didžiulę reikšmę visuomenei tobulėti ir jos dvasingumui bei kultūrai ugdyti.

Bibliotekų metų globėja prezidentė Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad bibliotekos prieina prie kiekvieno žmogaus ir suteikia galimybę bendrauti su knyga. „Esame skaitanti ir kultūringa tauta, o tai reiškia, kad tokios tautos niekas nei palauš, nei pažemins. Pasitikėkime bibliotekomis ir knyga“, – skelbdama Bibliotekų metus sakė Lietuvos Prezidentė.

Bibliotekų metais organizuojamos savanorystės bibliotekose skatinimo akcijos, rengiamos knygų mugės regionuose, skaitymo konkursai, proto mūšiai, ekspedicijos, konferencijos, mokymai ir kt.

Švenčionių rajono viešojoje bibliotekoje, kuri neseniai sugrįžo į renovuotas gražias patalpas, ir filialuose taip pat rengiama daug įdomių susitikimų bei įvairių skaitymo skatinimo akcijų, susitikimų su rašytojais ir kitais įdomiais žmonėmis. Ir visa tai sutraukia gausius būrius žmonių. Juk XXI amžiaus biblioteka tai netik knygų pasiėmimo vieta, tai – ir bendravimo, ir interaktyvių užsiėmimų, ir modernių technologijų pritaikymo ar susipažinimo su jomis erdvė. Žinoma, didelio visuomenės susidomėjimo sulaukia susitikimai su rašytojais. Politikų verkšlenimais, kad žmonės nebeskaito knygų, gerokai suabejoji, kai susitikimo dalyviai noriai „šluoja“ svečio knygas, dosniai atverdami pinigines, ir būriuojasi prie autoriaus dėl autografų.

Didelio švenčioniškių dėmesio sulaukė ir praėjusį trečiadienį, balandžio 27 d. vykęs susitikimas su rašytoja, teatrologe, viešųjų ryšių specialiste, prodiusere Rūta Vanagaite. Tema - „Gyventi nebijant“. Pati Rūta sakė teatrologe jos jau nebereikėtų vadinti, nes jau gal dešimtmetį nebesilankanti teatre, nes jai ten nuobodu. „Jeigu nueinu, tai pažiūrėjusi keliolika minučių suprantu, kad man neįdomu, nieko nauja, ir išeinu, - sakė p. Rūta. – Tada visi burba, neva elgiuosi iššaukiančiai... Tai geriau visiškai neiti“. Nors šios charizmatiškos ir mokančios publiką sudominti (nesvarbu, ar supykdyti, ar priversti žavėtis) žinomos moters tikrai neįtarsi pataikavimu kažkieno nuomonei ar visuomenėje nusistovėjusiems stereotipams. Ji drąsiai žengia tais keliais, kurie atrodo jai reikalingi ir teisingi.

Gal todėl ir Švenčionyse vykusio susitikimas buvo pavadintas „Gyventi nebijant“.

Rūta Vanagaitė turi sodybą mūsų rajone, kur, pasak jos, prabėgo daug gražių akimirkų, palaikomi draugiški ryšiai su kaimynais, užaugo ir jos vaikai, kaimą laikantys savo tėvyne ir dabar nenorintys, kad mama sodybą parduotų...

R.Vanagaitė papasakojo ir apie itin sunkų savo gyvenimo periodą, kai per keletą metų vienas paskui kitą anapilin iškeliavo jos tėvai, dvynė sesuo... Iš depresijos išbristi jai padėjo ir medikai, į kuriuos ji ragino nebijoti kreiptis prireikus pagalbos, nes užsitęsusi depresinė būsena negydoma gali peraugti į sunkią ligą. Ir nereikia bandyti draugių vartojamų vaistų, juos turi skirti medikas, būtent tokius, kokių konkrečiai tam žmogui reikia.

Dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare, p. Rūta sakė norėjusi padaryti prasmingą ir apčiuopiamą darbą. Kadangi tuo metu kartu su seserimi dvyne Aušra teko prižiūrėti ir slaugyti savo ligotus tėvus ir patirti nemažai problemų, miesto taryboje kuruoti šiuos klausimus, ji nusprendė parašyti ta tema knygą, kuri palengvintų daugeliui žmonių, turinčių pareigą slaugyto savo artimuosius, gyvenimą. Tačiau tokia tema iškart nebuvo lengva sudominti leidyklas. Jos labiau tikėjosi p. Rūtos memuarų... Tik vienoje pavyko susitarti, pasižadėjus po to parašyti knygą moterims. Knyga „Pareigos metas“, vos išleista buvo perkama. Tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmones ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje. Knyga apima visą artimųjų priežiūros ir slaugos temų spektrą – nuo pasirengimo būsimai pareigai iki gedulo netekus artimojo. Daug dėmesio skiriama ne tik pagalbos senam žmogui praktiniams aspektams, bet ir paties slaugytojo dvasinės sveikatos problemoms – kaip nepalūžti po pareigos našta ir išsaugoti gyvenimo pilnatvę. Knygos prieduose yra daug praktinės informacijos – testai, kuriais nustatoma demencija, siuntimo į ligoninę tvarka, reikalavimai įstaigoms, dokumentai, kuriuos turite pildyti pagalbai gauti, netgi eilių į slaugos namus sąrašas bei kainos. Autorė įsitikinusi, kad ši knyga bus patarėja per visus artimųjų slaugymo metus ir suteiks pačiam slaugančiajam taip reikalingos dvasios stiprybės.

„Ne bobų vasara“, leidykloje buvo sutikta palankiai. Kaip pati p. Rūta juokavo: „Dabar nors telefonų knygą rašyk, ją išpirks...“ Ši knyga skirta brandžioms moterims, kuria Rūta Vanagaitė pasitiko savo šešiasdešimtmetį. Kaip ir visos šios autorės knygos, ji – laužo visus tabu, sustabarėjusius stereotipus ir svarbiausia... drąsina. „Nebijok! Nieko nebijok!“, - ir knygose, ir susitikimuose su skaitytojais sako R.Vanagaitė. Be to, ši knyga kupina ir autorės gyvenimiškosios išminties. „O, kad aš tiek daug būčiau žinojusi ir supratusi būdama jauna“, - kvatojasi rašytoja. „Ne bobų vasara“ skirta toms, kurių gyvenimas eina link auksinio rudens ir kurioms trūksta drąsos, optimizmo, laimės. R.Vanagaitė pataria gyventi savo gyvenimą, neprojektuoti savo gyvenimo vien tik į vaikus, nes jie mums yra paskolinti ir turi gyventi savo gyvenimą, nes kitaip iškyla nuoskauda: „Aš viską jiems atidaviau, o iš jų jokio dėkingumo...“. Šeimoje nepatiriančias laimės p. Rūta taip pat skatina nesikankinti ir negyventi „kaip yra, taip ir gerai“. Jeigu kitas žmogus nesidžiaugia visada tave matydamas, su tavimi būdamas, nėra reikalo kankintis, reikia kiekvienam pasukti savo keliu. Šis patarimas taikomas ir bendraujant su aplinkiniais, jeigu žmogus nesidžiaugia tave matydamas ir tu nesidžiaugi, vadinasi su juo bendrauti nebūtina – mintyse jį įrašyti į pilkąjį arba juodąjį ratą, o jeigu vis dėlto tenka kalbėtis, apsigobti migla, kuri neleis jo žodžiams tavęs žeisti... Rūta Vanagaitė linksmai papasakojo ir savo pažinties su dabartiniu draugu anglu Džonu pažinties istoriją. Ji ragino visas vienišas moteris sėsti prie kompiuterio ir paflirtuoti pažinčių portaluose, net jeigu iš to nieko ypatinga ir neišeis, tai bent bus linksma.

„Sveika, mieloji. Aš pažįstu tave ir žinau, kaip jautiesi. Svarbiausia, žinau, kad tu – ne boba. Tu Moteris – graži, stipri, gera. Ir jauna, nes Moteris nesensta“, - taip šiltai autorė kreipiasi į savo skaitytoją, tarsi į save pačią.

Žinoma, neapsieita ir be naujausios R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, kurią nuo pat pradžių lydi kontraversiški vertinimai, komentarai, skandalai ir audringos diskusijos. Taip tik dar labiau sukuriant ažiotažą, knyga puikiai perkama. Autorė sakė dėl šios knygos buvusi išvadinta ir žydų, ir Putino papirkta rašytoja, ir iš skaudžios istorijos besidaranti sau reklamą. Ji sakė ne vienam politikui atsikirtusi: „Jūs patys mane reklamuojate!“

Knygą „Mūsiškiai“ R.Vanagaitė sakė parašiusi vien dėl to, kad susidūrus su šia tema apstulbo, kaip Lietuvoje jos bijoma. O juk 1941-aisiais Lietuvoje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė. Iš viso 1941–1944 m. Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 tūkst. žydų. Lietuvos miškuose yra 227 masinių žydų žudynių vietos. Pasikvietusi į kompaniją pasaulyje garsų nacių medžiotoją Efraimą Zuroffą, autorė aplankė nemažai masinių žydų žudynių vietų ir mūsų rajone, kalbėjosi su liudininkais, kurie, pasak p. Rūtos, iki šiol jaučia baimę. Ji susitikinėjo ir su istorikais, skaitė jų išleistas istorines knygas, rinko medžiagą archyvuose. Jos įsitikinimu, „Mūsiškiai“ – stiprios moters knyga stipriems, kurie nekiša galvos į smėlį, tikėdamiesi, kad tiesa tada išnyks.

Kadangi ji pati save laiko drąsia moterimi, tai nusprendė, jog jeigu ji neparašys, kas gi tada kitas išdrįs...

R.Vanagaitė pasidalino ir ateities planais – parašyti knygą apie vyrus. Ta knyga padėtų moterims geriau suprasti vyrus. Juk šios dvi lytys labai skirtingos. „Pavyzdžiui, jeigu paklausi, kas tau svarbiau – meilė ar pagarba, tai vyras atsakys – pagarba, o moteris – meilė“, - tvirtino Rūta Vanagaitė.

Taigi ir ši knyga abejingų, matyt, nepaliks. Tą sužinosime kituose susitikimuose.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis