Jau 11 metų po Aukštaitijos regioną keliauja sutartinių festivalis „Sutarjėla“. Šiemet, priglobtas po Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos sparnu, festivalis vieši ir vis dažniau apie save primena Ignalinos krašte.

Su sutartinėmis ne tik teoriškai, bet ir praktiškai supažindinti Ignalinos rajono mokyklų mokiniai, Ignalinos bei Švenčionių rajonų muzikos mokytojai, kultūros darbuotojai. Dar sykį Aukštaitijos regiono folkloro perlas – sutartinės – prisimintas balandžio 27 dieną: Ignalinos viešojoje bibliotekoje su sutartinėmis galėjo susipažinti, jas išgirsti miesto bendruomenė. Jaukioje bibliotekos salėje vyko filmo „Švenčionių krašto sutartinės. Trys kartos“ peržiūra, vakare dalyvavo filmo projekto rengėja ir vykdytoja Violeta Balčiūnienė, gyvai sutartines atliko Ignalinos krašto folkloro ansamblis „Čiulbutė“.

V.Balčiūnienė papasakojo apie projekto idėjos užuomazgas, filmo kūrimą, pasidalino mintimis, ką jai pačiai reiškia sutartinės, kaip jos atsirado jos gyvenime. Netradiciškai pašnekesį pradėjusi viešnia pasiūlė susirinkusiems klausytojams kiekvienam popieriaus lapelyje užrašyti, ką jie žino ir mano apie sutartines. Pagal pateiktus susirinkusiųjų pamąstymus viešnia išradingai pristatė sutartines, susiedama klausytojų mintis su turimomis žiniomis apie šį itin seną folkloro žanrą.

Po filmo peržiūros gausus būrys susirinkusiųjų turėjo puikią galimybę išgirsti kaip sutartinės skamba gyvai. „Čiulbutės“ kolektyvo moterys sugiedojo 6 skirtingais būdais atliekamas sutartines. Visos giedotos sutartinės užrašytos būtent Ignalinos-Švenčionių krašte išsiskiria iš kitų sutartinių rato – net nevadintos sutartinėmis, švelnesnių sąskambių, dažniau giedamos būriu, o ne trise ar keturiose, kaip būdinga šiaurinei bei vakarinei regiono daliai. Toks repertuaras buvo parinktas specialiai norint parodyti žmonėms, jog sutartinės tarpusavyje skiriasi, o jų giedojimo būdų užrašyta net 38! Klausytojai galėjo išgirsti bei pajusti skirtumus, kaip giedamos dvejinės, trejinės, trejinės su atitarimu, keturinės sutartinės, taip pat pamatyti šokamųjų sutartinių, t.y. sutartinių, kurios atliekamos su šokio judesiais.

Džiugu buvo matyti, jog bibliotekos salėje vis trūko kėdžių susirinkusiems susodinti. Smagu, jog ignaliniečiai gausiai susirinko prisiminti savo turto. Iš tiesų, lobį, kurį pripažino visas pasaulis, įtraukdamas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, mes patys esame tarsi primiršę. O juk turėtumėme didžiuotis, girtis ir jei ne pabandyti sugiedoti, tai bent išgirsti šią savitą giesmę. Tikėkimės, jog šiemet į Ignalinos kraštą užklydusi „Sutarjėla“ primins, kuo mes, aukštaičiai, turėtumėme didžiuotis ir ką saugoti.

Iki susitikimo birželio 4 d. didžiajame festivalio renginyje!

Nuoširdžiai dėkojame mūsų partneriams Ignalinos viešajai bibliotekai bei rėmėjams - Lietuvos kultūros tarybai.

Giedrė ŠUKYTĖ

Humanitarinių mokslų daktarė etnologė