Mes turime 313 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3512
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13699
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89729
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

„Visada smagu, kai gali žmones plačiau supažindinti su sava kultūra“

2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis, Nr.39 (1572)

Su humanitarinių mokslų daktare Giedre Šukyte, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialiste, pirma kartą susitikome pernai Labanorinės šventėje. Maloniai nustebino Giedrės kuklumas ir gilus etnokultūrinių dalykų supratimas. Tad šiemet nutariau ją dar kartą pakalbinti. Pateikiu gerbiamiesiems skaitytojams Giedrės išsakytas mintis apie jos etnokultūrinį kelią.

 

Giedre, papasakok, kas paskatino pasirinkti etnologijos studijas, kaip tapai etnologijos mokslų daktare – kas lėmė būtent tokį pasirinkimą?

Tiesą sakant, tuo metu kai teko galutinai apsispręsti, ką norėčiau studijuoti, buvau visiškai pasimetusi. Visada traukė viskas, kas susiję su papročiais, tradicijomis, kultūra apskritai. O kai įstojau studijuoti (tuo metu buvo bendra 2 metų istorijos, filosofijos ir etnologijos programa ir tik likus dvejiems metams, išsiskirdavo į atskiras specialybes, etnologija tapo meile iš pirmo žvilgsnio. Ir pasiglemžė ji mane ilgiems metams: bakalauras – etnologija, magistrantūra – etninė kultūra ir galiausiai etnologijos ir folkloristikos doktorantūra. Iš tiesų, ko gero, esu labiau folkloristė nei etnologė, bet vienas su kitu nesipyksta. Kodėl siekiau tokių aukštumų, kaip daktaro laipsnis? Na, akademiniuose sluoksniuose juokaujama, jog į doktorantūrą stoja tie, kurie tingi dirbti. Kiekviename juoke yra dalelė tiesos, bet dirbti teko. Ir jei vėl reiktų rinktis iš naujo, žinant kokį kelią reikės nueiti, gerai viską permąstyčiau. Bet, ko gero, vis tiek juo eičiau. Gailėtis verta tik neišnaudotų galimybių, o visa kita – tiesiog gyvenimo sudėtinės dalys. Skaudu, kai atidavus 10 metų mokslinei veiklai, bemaž tenka ją pamiršti. Bet ji visada kažkur šalia.

 

Ar patinka pasirinkta veikla, kas būtent joje tave patraukia?

Kaip jau minėjau, ši specialybė buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir vargu, ar galėčiau dirbti darbą, visiškai nesusijusį su etninė kultūra ar kultūra apskritai. Nuo vaikystės mėgau klausytis vyresniųjų pasakojimų. Kai kitų vaikai šeimos sueigų metu bėgdavo nuo stalo prasidėjus vyresniųjų dainoms bei išgyventoms istorijoms, aš visada likdavau, mintinai išmokdavau tėčio ir mamos istorijas, pykdavau, kai jie pakeisdavo vieną kitą detalę (vėliau, jau besimokydama, supratau, jog iš tiesų tekstai gyvuoja variantais ir žmogus tą pačią istoriją gali papasakoti vis kitaip). Visada traukė seni rakandai, įvairūs papročiai, tai, kas buvo ir kažkokiu būdu užsiliko šiandien.

 

Iš kokio krašto esi pati, ar jaučiami regioniniai etnokultūriniai skirtumai tarp Ignalinos ir Joniškio?

Pati esu iš visiškai kitokios Lietuvos dalies – šiaurėje vos 10 km nuo Latvijos sienos esančio Joniškio. Net keista, kad tokioje nedidukėje mūsų šalyje gali būti tokie didžiuliai skirtumai, susiję su geografine aplinka. Pas mus – vienos lygumos, toli ir plačiai akys gali dairytis neužkliūdamos už jokio objekto – tik tolumoje boluojančio miško ar miestelio bažnytėlės kuorų. O čia kalnai, kalnai... Manau, tai turėjo įtakos ir etnokultūriniams skirtumams. Pas mus, Joniškio krašte – žemdirbystei beveik tobulame – dauguma senųjų, archajiškųjų tradicijų sunyko greičiau, kadangi greičiau atėjo pažanga, naujos technologijos, sunyko senieji kaimai. Jūsų – Švenčionių – Ignalinos – kraštas žymiai ilgiau išlaikė archajiškuosius papročius bei tradicijas, ypač susijusius su darbu, kalendorinėmis šventėmis. Tiesa, paradoksalu, bet būtent gimtajame krašte daugiau girdisi kaimo bendruomenės bei vis aktyviau prisimenami senieji įvairių švenčių papročiai, rajone gausu tautodailininkų, ko pasigendu čia. Gal bagotesnis kraštas turi daugiau galimybių įvairioms šventėms ir veikloms organizuoti? O gal tiesiog daugiau noro. Jiems senosios tradicijos ir gražu, ir įdomu, o čionykščiai žmonės, kartais susidaro įspūdis, tarsi gėdijasi savo praeities, tarsi nenori jos prisiminti.

 

Kaip atėjai į „Čiulbutės“ folkloro ansamblį, ką jis Tau reiškia? Ar dalyvauji „iš reikalo“, ar tai Tavo pomėgis?

Stengiuosi niekur neiti „iš reikalo“. Beveik 13 metų lankiau folkloro ansamblį „Linago“ Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tad praktinis folkloro atlikimas nebuvo svetimas reikalas. Kadangi kolegė Sigutė Mudinienė – ansamblio vadovė, tai įvyko pakankamai natūraliai. Pakvietė ir atėjau. Norėjosi tų pasidainavimų, pasišokimų. Prisimenant vienos kolegės straipsnį, dainavimas iš tiesų man yra kaip terpė ir buvimo būdas, kur pasimiršta kasdieniai rūpesčiai.

 

Kokie Tavo tikslai ANP veikloje - tavo vizija?

Deja, aš nekuriu vizijų. Mano gyvenime taip jau yra, jog viskas ateina savaime. Tai nereiškia, jog lengvai. Tiesiog yra mano kelias, kuriuo aš einu, nesvarbu, koks klaidus, vingiuotas ar sunkus jis būtų. Didžiausias slaptas tikslas darbe – prijaukinti žmones prie gražių mūsų prigimtinės kultūros dalykų, kuriuos verta prisiminti, žinoti, gerbti ir mylėti. Veronika Povilionienė kažkada yra pasakiusi: „Pasauliui mes įdomūs tiek, kiek esame lietuviai“, ir darbe tai pasitvirtina: lankytojai iš užsienio žavisi ir domisi ne tik mūsų nuostabia gamta, bet etnografiniais kaimais, amatais, kalendorinių švenčių tradicijomis. Visada smagu, kai gali žmones plačiau supažindinti su sava kultūra.

 

Etnokultūrinio darbo problemos – kas labiausiai „užknisa“ tavo manymu?

Labiausiai liūdina žmonės, teigiantys, jog visi mūsų papročiai, folkloras, apskritai etninė kultūra yra nesąmonė, nieko neverti dalykai. Tiesa, sunku sutarti ir su žmonėmis, tiesiog sudievinančiais praeities tradicijas. Visais laikais gyveno žmonės, ir ne šventieji puodus lipdydavo. Kaip ir kitose kultūrose, mūsiškėje taip pat yra visko, ir ji nei geresnė, nei, juolab, blogesnė už kitas kultūras. Labai gaila, jog mes vis neišmokstame jos vertinti. Vis atsimenu, kaip su folkloro ansambliu „Linago“ po popiežiaus mišių Vatikano aikštėje giedojome kantičkines, t. y. senąsias liaudies religines giesmes. Su mumis kartu važiavę lietuviai reikalavo liautis ir „nedaryti gėdos“, o šalia sėdėjęs choras iš Prancūzijos, taip pat atlikęs savo kūrinius, nesiliovė klausinėti, kur Romoje bus mūsų koncertas, kiek kainuoja bilietai nes jie labai norėtų į jį patekti, o išgirdę, jog, deja, Romoje mes nekoncertuosim, teiravosi, gal bent kompaktinių savo folkloro plokštelių galime jiems parduoti. Taigi, mano akimis žiūrint, didžiausia problema yra net ne finansavimas (nors kultūrai jo niekad nebūna per daug), tačiau elementari pagarbos stoka savo praeičiai. O ja išties verta didžiuotis.

 

Ačiū už pokalbį.

Violeta BALČIŪNIENĖ

 

 
Reklaminis skydelis